Tavo žodžiai – galingi!
Girdėjau vieną gerą ir seną istoriją. Galbūt ir tu esi ją girdėjęs:
Viena moteris negerai kalbėjo prieš kitus apie savo kunigą. Ji taip priešiškai apie jį šnekėdavo ir rado pas jį tik blogo. Ir tai, žinoma, gadino kunigo gerą reputaciją. Kunigas svarstė, kaip jai paaiškinti, kad tai labai negerai? Kaip kalbėti su ja?
Bet vieną dieną ta moteris skaitė Biblija ir suprato, kad tai buvo visiškai blogai. Gėdydamasi atėjo pas kunigą ir nuoširdžiai paprašė jo atleisti jos apkalbas.
Kunigas truputį pagalvojo ir tada sako: „Gerai, aš atleisiu tau su viena sąlyga.“
„Gerai“ sakė moteris, „aš viską padarysiu.“
„Eik, nupešk žąsį, užlipk į bažnyčios bokštą ir išmesk plunksnas! Tada ateik pas mane!“
Moteris galvojo: „Keista! Kam pešti žąsį ir plunksnas išmesti iš bokšto? Bet padarysiu!“
Jinai išėjo, padarė ką kunigas paliepė daryti ir vėl atėjo pas jį ir sakė: „Viską padarei kaip paliepei. Yra dar kas nors, ką galėčiau daryti?“
„Taip“, atsakė kunigas ir šypsodamasis tarė, „ o dabar eik ir surink visas plunksnas!“
„Surinkti visas plunksnas? Tai neįmanoma! Jos jau visur mieste!“
„Nusiramink! Tau nereikia jų surinkti! Bet matai? Taip pat yra su mūsų žodžiais, kuriuos mes ištariame. Tik ištarei ir jau nebegali jų gražinti, jie sklinda toliau ir daro įtaką kitiems.“
Žodžiai turi galią! – Tavo žodžiai, kuriuos ištari, turi įtaką.
Dėl to pavadinau šį pamokslą taip: Tavo žodžiai – galingi!
I. Tavo žodžiai įtakoja kitus!
Kiek daug mes per dieną kalbame, šnekame ir plepame. Ir kartais mes nesuprantame, kad tai labai įtakoja kitus. Mes neįvertiname savo kalbos ir neįsivaizduojame koks bus poveikis.
Ir tai Jokūbas norėjo tiems žmonėms paaiškinti, kurie gyveno išeivijoje. Juos reikėjo padrąsinti, jiems paaiškinti, kaip reikia iš tikrųjų Dievui tarnauti. Todėl Jokūbas parašė jiems laišką. Tuo metu ten bažnyčioje buvo daug norinčių tapti mokytojais, stovėti priekyje ir mokyti bažnyčią. Galbūt daug žmonių buvo gabūs kalbėtojai ir jiems patiko mokyti kitus. Ir Jokūbas rašo:
Jok 3,1-12 Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.
Aš nežinau, kokios mintys jums kyla, kai skaitome šį tekstą, bet Jokūbas labai vaizdingai rašo apie mūsų liežuvį. Jis nori mums paaiškinti, kad mūsų žodžiai – galingi, ir todėl reikia valdyti savo burną!
Kas daug kalba turi būti labai atsargus. Ne tiek tie, kurie mėgsta kalbėti, bet būtent tie, kurie moko kitus ir atstovauja bažnyčią. Kodėl? Nes jie neša didesnę atsakomybę ir ką jie kalba ir kaip jie kalba turi didesnę įtaką kitiems.
Pavyzdys: Anksčiau Vokietijoje vesdavau sekmadienio pamokėlę vaikams. Ir kartas nuo karto vaikus aplankydavau namuose, kad matyčiau, kaip ir kur jie gyvena ir kad pakalbėčiau su jų tėvais ir tiesiog, bendraudavau su jais asmeniškai.
Kai vieną mergaitę aplankiau namuose, jos mama man pasakojo, kad ta maža mergaitė (vienuolika metų) jau pravesdavo pamokėlę kitiems vaikams! Kai įsigilinau, sužinojo, kad Viktorija (jos vardas) klausydavo, ką aš papasakojo sekmadieninio mokyklėlėje ir nupiešdavo piešinius (panašius į tuos, kuriuos aš naudodavau iš VKUD) ir savaitės viduryje sukviesdavo kaimynų vaikus ir papasakodavo jiems, ką aš mokyklėlėje kalbėdavau.
Ji man atnešė didelį maišelį, pilną pačios padarytos mokymo medžiagos.
Man vienu metu tai buvo didelis džiaugsmas ir šokas. Kokią milžinišką atsakomybę neša vadovai! Niekada negalvojau, kad tai, ką kalbu vaikams, plinta toliau ir apie tai sužino ne tik vaikų tėvai, bet dar ir kiti vaikai ir jų tėvai!
Ką tu kalbi, teigimai ar neigimai, įtakoja kitus. Būk atsargus, ką kalbi! Mato evangelijoje 12,36 skaitome griežtą eilutę:
Mt 12,36 Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.
Aš manau, kad Jokūbas čia kalba apie tai, kad reikia išmintingai kalbėti ne tik vadovams, bet ir mums visiems! Kad mes ne šiaip bet ką plepėtume, bet kalbėtume išmintingai.
II. Tavo žodžiai atspindi tavo charakterį!
Jokūbas mano, kad tavo kalba atspindi tavo charakterį. Kaip kalbi, rodo, koks tu esi.
Ar ne taip yra, kad, kai matai naują žmogų, tada tu bandai jį priskirti kažkokiai kategorijai. Tai daroma netyčia. Bet kai anas žmogus pradeda kalbėti, mes koreguojame savo nuomonę. Kartais yra taip, kad įsivaizdavome, kad jis toks geras, o tada sužinome: Ne, jis nedraugiškas ir siekia savanaudiškų tikslų.
Bet būna ir priešingai: Kad iš pradžių galvojame, kad tas žmogus neturi ką pasakyti, bet kai išgirstame, kaip ir ką jis kalba, - oho, mes galime daug iš jo mokytis – ir mes pakeičiame savo mąstymą apie jį.
Žinoma, kad ne vien kalba yra svarbu, bet ir žmogaus elgesys. Kaip elgiesi yra dar net gi svarbiau už tai, ką ir kaip kalbi. Elgesys kalba garsiau negu žodžiai. Bet dabar kalbame apie liežuvį ir jo valdymą.
„Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus!“ sako Jokūbas. Bet jis irgi sako, juk mes visi dažnai nusižengiame.
Tai reiškia, kad tu ir aš, mes visi šitoje srityje dažnai nusižengiame. Jokūbas mus skatina: „Suvaldyk savo liežuvį!“ Iš pirmo žvilgsnio gal tai atrodo nesudėtinga, bet iš tikrųjų tai yra labai svarbu. Kai valdai šitą mažą kūno narį, tada kontroliuoji ir visą kūną.
Pavyzdys: Kai įvyksta avarija, policininkas klausia: Kas vairavo? – Kodėl? Nes tas, kuris vairuoja, valdo visą mašiną ir mato, kai šviesoforas rodo raudoną ar žalią šviesą ir kada reikia stabdyti automobilį.
Arba dar vienas pavyzdys: Panašiai vyksta ir su žąslais. Kieno rankose vadelės, tas valdo žąslus. Į kurią kryptį žąslai nukreipti, ten jie ir eina.
Klaipėdoje yra daug laivų. Kai kurie iš jų milžiniški; daug masės, atrodo įspūdingai. Bet mažas vairas vandenyje juos nukreipia reikiama linkme.
Kur plaukti ar važiuoti, nenusprendžia svoris, grožis, jėga, dydis arba greitis! Galima greitai pagalvoti, kad variklis yra svarbiausia, jis turi jėgos; jis galingas. Taip! Bet dar svarbiau yra tai, kas valdo ir kontroliuoja tą galią. Kas vairuoja, tas valdo!
Šturmanas yra vienas iš svarbiausių žmonių laive. Jis valdo visą laivą, bet tik pagal kapitono įsakymą. Mūsų kapitonas yra Dievas. Tu esi geras šturmanas, jei klausai kapitono.
Dabar mes suprantame, kodėl Jokūbui tai labai svarbu. „Suvaldyk savo liežuvį, nes tokiu būdu tu valdai ir visą kūną!“
III. Žodžių galia yra iš Dievo!
Tavo žodžiai – galingi! Kodėl taip yra? Nes Dievas padarė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.
Dievo žodžiai žymiai galingesni negu mūsų. Jam reikėjo tik ištarti ir viskas atsirado. Skaitome Pradžios knygoje 1,3:
Pr 1,3 Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesą pasirodė.
„Tebūna taip!“ ir taip įvyko.
Jis sukūrė pasaulį (lotynių kalba) ex nihilo! Tai reiškia: be jokios medžiagos! Toks galingas yra Jo žodis.
Ir šiandien Dievas kalba per savo Šventąjį raštą. Tai yra Dievo žodis. Jis turi galią pakeisti žmones. Dievo žodis keičia gyvenimus ir kalba į širdis.
Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo panašumą, todėl ir mūsų žodžiai galingi! Ne tokie galingi, kad galėtume kažką sukurti iš nieko, bet jie labai stipriai įtakoja kitus.
Gal prisimeni žodžius, kuriuos esi girdėjęs prieš dešimt metų ir iki dabar negali jų pamirši. Tikiuosi, kad tai yra padrąsinantys žodžiai, kurie tave stiprina.
Pat 17,27 Kas taupios kalbos, tas tikrai išmintingas, o sveiko proto žmogus būna santūrus.
Kai nekalbi atidžiai, tai labai pavojinga. Jokūbo žodžiais kalbant: Tai yra kaip degtukas, kuris padega didžiausią girią.
Mūsų liežuvis linkęs kalbėti bloga! Tai mums reikia suvokti. Visada yra sunkiau padrąsinti ir pasakyti ką nors gero negu blogo.
Jokūbas taip parašė (Jok 3,6): „Liežuvis patsai pragaro padegtas!“
Dažniausiai mes nusidedame žodžiais! Ką liežuvis gali blogo padaryti?
- meluoti
- negerbiamai kalbėti
- apgauti
- klaidingai liudyti
- įžeisti
- ižuliai prieštarauti
- vietoj pilnos sakyti tik pusę tiesos
- meilikaujamai kalbėti (tik kad gaučiau kažką)
- keikti
- klaidingai guosti
- suvilioti
- apšaukti
- garbinti ir girti klaidingus dievus ir žmones
- sukelti įniršį
- išgąsdinti
- tyčiotis
- duoti klaidingus pažadus
- ir taip toliau
Tie dalykai suteršia visą kūną. Tai reiškia, kad nuodėmės, kurias darome, turi ryšį su visu žmogumi. Nežiūrint kokią nuodėmę padariau.
Prieš tai Jokūbas rašė:
Jok 2,10 Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų.
Ir taip reikia suprasti mūsų šeštą eilutę:
Jok 3,6 Liežuvis padega visą gyvenimo ratą.
Kad tai įtakoja visas mūsų gyvenimo sritis.
Trumpai sakant: Kai nusižengei vienoje srityje, jau nebesi tobulas. Ir į dangų pateksi tik tuomet, jei būsi tobulas, nes Dievas yra tobulas!
Reiklūs žodžiai! Ar ne? Bet gerai, kad yra išeitis. Ir tai yra vienintelė išeitis: Tai yra Jėzus Kristus! Jis mirė už mus, kad per jį mes gautume atleidimą. Tik per Jėzų tapsime be nuodėmės ir tik per Jį pateksime į dangų. Kitaip nebus.
1Jono 1,9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.
Jei galvoji: Aš ne iš tų, kurie nevaldo savo liežuvio. – Klysti!
Jokūbas aiškiai sako, kad (Jok 3,8)
Jok 3,8 O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.
Kaip jis jau ir anksčiau sakė, taip ir čia: Mes visi nusižengiame. Išimčių nėra.
IV. Kaip mes turėtume kalbėti
Gal galvoji: Gerai, aš esu krikščionis, priėmęs Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Ir aš einu į bažnyčią, giedu, meldžiuosi, kalbu apie dvasinius dalykus ir stengiuosi protingai kalbėti.“
Tai labai gerai! Jokūbas sako: „Girk Viešpatį ir kalbėk išmintingai su kitais!“ Bet ne tik sekmadieniais ir tik bažnyčioje arba tik su tikinčiaisiais! Bet visada su visais! Tai yra sunkus darbas! Bent jau man.
Bet gal tai priklauso tik nuo mano vidinės būsenos? – Kartais kalbu neišmintingai arba netgi esu susierzinęs vien dėl to, kad kažkas man nepatinka.
Liežuvis labai paradoksalus kūno narys! Jis naudojamas abiem atvejais: Blogiui ir gėriui! Su juo galiu šlovinti Viešpatį ir po to nervintis dėl šlovinimo grupės, kaip jie prastai groja ir kitam pasakyti, koks nepatenkintas esu. – (Tai yra tik pavyzdys, gerai? Ačiū jums, kad tai darote! Jūs tikri šaunuoliai!)
Mes galime nuoširdžiai garsiai melstis pamaldose ir po to blogai kalbėti apie vieną brolį iš bendruomenės.
Tai mūsų liežuvis moka. Ir taip gali nutikti visiems. Bet taip neturėtų būti! Jokūbas rašo:
Jok 3,10 Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai [ir seserys] neturi būti!
Jis pabrėžė: „Taip neturi būti!“ Ir jis mus tai paaiškina, naudodamas du palyginimus apie gamtą:
Jok 3,11-12 Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.
Jokūbas čia piešia juodai-baltą paveikslą. Arba taip yra, arba kitaip. O trečio varianto nėra.
Mes krikščionys, atgimę žmonės, gavome naują prigimtį.
2Kor 5,17 Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena praėjo, štai atsirado nauja.
Taigi, Jokūbas skatina mus gyventi pagal naują prigimtį! Ir tai reiškia, kad mes turime valdyti savo burną ir tik leisti, kad iš jos išplauktų švelnūs, padrąsinantys, dori, mylintys, garbingi, raminantys, gydantys, skatinantys, raginantys, padedantys ir supratingi žodžiai.
Kol 4,6 Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti.
Asmeniškai
Kaip kalbi tu? – - Ar žmonės nori su tavimi bendrauti, nes tavo kalba švelni? Bet nekalbi vien tik vadovaudamasis kitų nuomonėmis? Ar gali ir tuo pačiu metu padrąsinti ir parodyti, kur reikia pakeisti, jeigu reikia pakeisti, savo gyvenimą?
Tokių žmonių reta. Bet gal norėtum tapti tokiu žmogumi?
Tai tik įmanoma, jei kreipiesi į Dievą ir prašai jo pagalbos. 1,5 Jokūbas rašė:
Jok 1,5 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.
Mes turime valdyti savo liežuvį, kitaip tinkamai nepagerbsime Dievo.
Jok 1,26 Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.
Santrauka:
Aš noriu tave padrąsinti visada būti pasiruošusiam dalintis išmintingais žodžiais; žodžiams, kurie stato, o ne griauna. Nes ką pasakai, neliks be atsako! Tavo žodžiai – galingi! Norėčiau paraginti save ir jus visus: Naudokime savo žodžių galią geriems tikslams. Būkime pasiryžę savo burna tarnauti Viešpačiui, kaip Dovydas:
Ps 39,2 Apdairiai elgsiuosi savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu; savo burną užčiaupsiu, kai nedorėliai būna arti.
Nes
Pat 21,23 Kas sučiaupia burną ir prikanda liežuvį, tas apsaugo save nuo daugelio bėdų.
Dėl to
Ps 34,14 saugok liežuvį nuo pikta ir lūpas nuo apgaulės!
Dievas nori tau padėti valdyti savo burną. Mums visiems reikia, kad stengtumėmės šioje srityje augti ir tobulėti, nes to mokytis juk mums reikia visiems.
A
Įžanga:
Girdėjau vieną gerą ir seną istoriją. Galbūt ir tu esi ją girdėjęs:
Viena moteris negerai kalbėjo prieš kitus apie savo kunigą. Ji taip priešiškai apie jį šnekėdavo ir rado pas jį tik blogo. Ir tai, žinoma, gadino kunigo gerą reputaciją. Kunigas svarstė, kaip jai paaiškinti, kad tai labai negerai? Kaip kalbėti su ja?
Bet vieną dieną ta moteris skaitė Biblija ir suprato, kad tai buvo visiškai blogai. Gėdydamasi atėjo pas kunigą ir nuoširdžiai paprašė jo atleisti jos apkalbas.
Kunigas truputį pagalvojo ir tada sako: „Gerai, aš atleisiu tau su viena sąlyga.“
„Gerai“ sakė moteris, „aš viską padarysiu.“
„Eik, nupešk žąsį, užlipk į bažnyčios bokštą ir išmesk plunksnas! Tada ateik pas mane!“
Moteris galvojo: „Keista! Kam pešti žąsį ir plunksnas išmesti iš bokšto? Bet padarysiu!“
Jinai išėjo, padarė ką kunigas paliepė daryti ir vėl atėjo pas jį ir sakė: „Viską padarei kaip paliepei. Yra dar kas nors, ką galėčiau daryti?“
„Taip“, atsakė kunigas ir šypsodamasis tarė, „ o dabar eik ir surink visas plunksnas!“
„Surinkti visas plunksnas? Tai neįmanoma! Jos jau visur mieste!“
„Nusiramink! Tau nereikia jų surinkti! Bet matai? Taip pat yra su mūsų žodžiais, kuriuos mes ištariame. Tik ištarei ir jau nebegali jų gražinti, jie sklinda toliau ir daro įtaką kitiems.“
Žodžiai turi galią! – Tavo žodžiai, kuriuos ištari, turi įtaką.
Dėl to pavadinau šį pamokslą taip: Tavo žodžiai – galingi!
I. Tavo žodžiai įtakoja kitus!
Kiek daug mes per dieną kalbame, šnekame ir plepame. Ir kartais mes nesuprantame, kad tai labai įtakoja kitus. Mes neįvertiname savo kalbos ir neįsivaizduojame koks bus poveikis.
Ir tai Jokūbas norėjo tiems žmonėms paaiškinti, kurie gyveno išeivijoje. Juos reikėjo padrąsinti, jiems paaiškinti, kaip reikia iš tikrųjų Dievui tarnauti. Todėl Jokūbas parašė jiems laišką. Tuo metu ten bažnyčioje buvo daug norinčių tapti mokytojais, stovėti priekyje ir mokyti bažnyčią. Galbūt daug žmonių buvo gabūs kalbėtojai ir jiems patiko mokyti kitus. Ir Jokūbas rašo:
Jok 3,1-12 Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.
Aš nežinau, kokios mintys jums kyla, kai skaitome šį tekstą, bet Jokūbas labai vaizdingai rašo apie mūsų liežuvį. Jis nori mums paaiškinti, kad mūsų žodžiai – galingi, ir todėl reikia valdyti savo burną!
Kas daug kalba turi būti labai atsargus. Ne tiek tie, kurie mėgsta kalbėti, bet būtent tie, kurie moko kitus ir atstovauja bažnyčią. Kodėl? Nes jie neša didesnę atsakomybę ir ką jie kalba ir kaip jie kalba turi didesnę įtaką kitiems.
Pavyzdys: Anksčiau Vokietijoje vesdavau sekmadienio pamokėlę vaikams. Ir kartas nuo karto vaikus aplankydavau namuose, kad matyčiau, kaip ir kur jie gyvena ir kad pakalbėčiau su jų tėvais ir tiesiog, bendraudavau su jais asmeniškai.
Kai vieną mergaitę aplankiau namuose, jos mama man pasakojo, kad ta maža mergaitė (vienuolika metų) jau pravesdavo pamokėlę kitiems vaikams! Kai įsigilinau, sužinojo, kad Viktorija (jos vardas) klausydavo, ką aš papasakojo sekmadieninio mokyklėlėje ir nupiešdavo piešinius (panašius į tuos, kuriuos aš naudodavau iš VKUD) ir savaitės viduryje sukviesdavo kaimynų vaikus ir papasakodavo jiems, ką aš mokyklėlėje kalbėdavau.
Ji man atnešė didelį maišelį, pilną pačios padarytos mokymo medžiagos.
Man vienu metu tai buvo didelis džiaugsmas ir šokas. Kokią milžinišką atsakomybę neša vadovai! Niekada negalvojau, kad tai, ką kalbu vaikams, plinta toliau ir apie tai sužino ne tik vaikų tėvai, bet dar ir kiti vaikai ir jų tėvai!
Ką tu kalbi, teigimai ar neigimai, įtakoja kitus. Būk atsargus, ką kalbi! Mato evangelijoje 12,36 skaitome griežtą eilutę:
Mt 12,36 Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.
Aš manau, kad Jokūbas čia kalba apie tai, kad reikia išmintingai kalbėti ne tik vadovams, bet ir mums visiems! Kad mes ne šiaip bet ką plepėtume, bet kalbėtume išmintingai.
II. Tavo žodžiai atspindi tavo charakterį!
Jokūbas mano, kad tavo kalba atspindi tavo charakterį. Kaip kalbi, rodo, koks tu esi.
Ar ne taip yra, kad, kai matai naują žmogų, tada tu bandai jį priskirti kažkokiai kategorijai. Tai daroma netyčia. Bet kai anas žmogus pradeda kalbėti, mes koreguojame savo nuomonę. Kartais yra taip, kad įsivaizdavome, kad jis toks geras, o tada sužinome: Ne, jis nedraugiškas ir siekia savanaudiškų tikslų.
Bet būna ir priešingai: Kad iš pradžių galvojame, kad tas žmogus neturi ką pasakyti, bet kai išgirstame, kaip ir ką jis kalba, - oho, mes galime daug iš jo mokytis – ir mes pakeičiame savo mąstymą apie jį.
Žinoma, kad ne vien kalba yra svarbu, bet ir žmogaus elgesys. Kaip elgiesi yra dar net gi svarbiau už tai, ką ir kaip kalbi. Elgesys kalba garsiau negu žodžiai. Bet dabar kalbame apie liežuvį ir jo valdymą.
„Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus!“ sako Jokūbas. Bet jis irgi sako, juk mes visi dažnai nusižengiame.
Tai reiškia, kad tu ir aš, mes visi šitoje srityje dažnai nusižengiame. Jokūbas mus skatina: „Suvaldyk savo liežuvį!“ Iš pirmo žvilgsnio gal tai atrodo nesudėtinga, bet iš tikrųjų tai yra labai svarbu. Kai valdai šitą mažą kūno narį, tada kontroliuoji ir visą kūną.
Pavyzdys: Kai įvyksta avarija, policininkas klausia: Kas vairavo? – Kodėl? Nes tas, kuris vairuoja, valdo visą mašiną ir mato, kai šviesoforas rodo raudoną ar žalią šviesą ir kada reikia stabdyti automobilį.
Arba dar vienas pavyzdys: Panašiai vyksta ir su žąslais. Kieno rankose vadelės, tas valdo žąslus. Į kurią kryptį žąslai nukreipti, ten jie ir eina.
Klaipėdoje yra daug laivų. Kai kurie iš jų milžiniški; daug masės, atrodo įspūdingai. Bet mažas vairas vandenyje juos nukreipia reikiama linkme.
Kur plaukti ar važiuoti, nenusprendžia svoris, grožis, jėga, dydis arba greitis! Galima greitai pagalvoti, kad variklis yra svarbiausia, jis turi jėgos; jis galingas. Taip! Bet dar svarbiau yra tai, kas valdo ir kontroliuoja tą galią. Kas vairuoja, tas valdo!
Šturmanas yra vienas iš svarbiausių žmonių laive. Jis valdo visą laivą, bet tik pagal kapitono įsakymą. Mūsų kapitonas yra Dievas. Tu esi geras šturmanas, jei klausai kapitono.
Dabar mes suprantame, kodėl Jokūbui tai labai svarbu. „Suvaldyk savo liežuvį, nes tokiu būdu tu valdai ir visą kūną!“
III. Žodžių galia yra iš Dievo!
Tavo žodžiai – galingi! Kodėl taip yra? Nes Dievas padarė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.
Dievo žodžiai žymiai galingesni negu mūsų. Jam reikėjo tik ištarti ir viskas atsirado. Skaitome Pradžios knygoje 1,3:
Pr 1,3 Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesą pasirodė.
„Tebūna taip!“ ir taip įvyko.
Jis sukūrė pasaulį (lotynių kalba) ex nihilo! Tai reiškia: be jokios medžiagos! Toks galingas yra Jo žodis.
Ir šiandien Dievas kalba per savo Šventąjį raštą. Tai yra Dievo žodis. Jis turi galią pakeisti žmones. Dievo žodis keičia gyvenimus ir kalba į širdis.
Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo panašumą, todėl ir mūsų žodžiai galingi! Ne tokie galingi, kad galėtume kažką sukurti iš nieko, bet jie labai stipriai įtakoja kitus.
Gal prisimeni žodžius, kuriuos esi girdėjęs prieš dešimt metų ir iki dabar negali jų pamirši. Tikiuosi, kad tai yra padrąsinantys žodžiai, kurie tave stiprina.
Pat 17,27 Kas taupios kalbos, tas tikrai išmintingas, o sveiko proto žmogus būna santūrus.
Kai nekalbi atidžiai, tai labai pavojinga. Jokūbo žodžiais kalbant: Tai yra kaip degtukas, kuris padega didžiausią girią.
Mūsų liežuvis linkęs kalbėti bloga! Tai mums reikia suvokti. Visada yra sunkiau padrąsinti ir pasakyti ką nors gero negu blogo.
Jokūbas taip parašė (Jok 3,6): „Liežuvis patsai pragaro padegtas!“
Dažniausiai mes nusidedame žodžiais! Ką liežuvis gali blogo padaryti?
- meluoti
- negerbiamai kalbėti
- apgauti
- klaidingai liudyti
- įžeisti
- ižuliai prieštarauti
- vietoj pilnos sakyti tik pusę tiesos
- meilikaujamai kalbėti (tik kad gaučiau kažką)
- keikti
- klaidingai guosti
- suvilioti
- apšaukti
- garbinti ir girti klaidingus dievus ir žmones
- sukelti įniršį
- išgąsdinti
- tyčiotis
- duoti klaidingus pažadus
- ir taip toliau
Tie dalykai suteršia visą kūną. Tai reiškia, kad nuodėmės, kurias darome, turi ryšį su visu žmogumi. Nežiūrint kokią nuodėmę padariau.
Prieš tai Jokūbas rašė:
Jok 2,10 Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų.
Ir taip reikia suprasti mūsų šeštą eilutę:
Jok 3,6 Liežuvis padega visą gyvenimo ratą.
Kad tai įtakoja visas mūsų gyvenimo sritis.
Trumpai sakant: Kai nusižengei vienoje srityje, jau nebesi tobulas. Ir į dangų pateksi tik tuomet, jei būsi tobulas, nes Dievas yra tobulas!
Reiklūs žodžiai! Ar ne? Bet gerai, kad yra išeitis. Ir tai yra vienintelė išeitis: Tai yra Jėzus Kristus! Jis mirė už mus, kad per jį mes gautume atleidimą. Tik per Jėzų tapsime be nuodėmės ir tik per Jį pateksime į dangų. Kitaip nebus.
1Jono 1,9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.
Jei galvoji: Aš ne iš tų, kurie nevaldo savo liežuvio. – Klysti!
Jokūbas aiškiai sako, kad (Jok 3,8)
Jok 3,8 O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.
Kaip jis jau ir anksčiau sakė, taip ir čia: Mes visi nusižengiame. Išimčių nėra.
IV. Kaip mes turėtume kalbėti
Gal galvoji: Gerai, aš esu krikščionis, priėmęs Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Ir aš einu į bažnyčią, giedu, meldžiuosi, kalbu apie dvasinius dalykus ir stengiuosi protingai kalbėti.“
Tai labai gerai! Jokūbas sako: „Girk Viešpatį ir kalbėk išmintingai su kitais!“ Bet ne tik sekmadieniais ir tik bažnyčioje arba tik su tikinčiaisiais! Bet visada su visais! Tai yra sunkus darbas! Bent jau man.
Bet gal tai priklauso tik nuo mano vidinės būsenos? – Kartais kalbu neišmintingai arba netgi esu susierzinęs vien dėl to, kad kažkas man nepatinka.
Liežuvis labai paradoksalus kūno narys! Jis naudojamas abiem atvejais: Blogiui ir gėriui! Su juo galiu šlovinti Viešpatį ir po to nervintis dėl šlovinimo grupės, kaip jie prastai groja ir kitam pasakyti, koks nepatenkintas esu. – (Tai yra tik pavyzdys, gerai? Ačiū jums, kad tai darote! Jūs tikri šaunuoliai!)
Mes galime nuoširdžiai garsiai melstis pamaldose ir po to blogai kalbėti apie vieną brolį iš bendruomenės.
Tai mūsų liežuvis moka. Ir taip gali nutikti visiems. Bet taip neturėtų būti! Jokūbas rašo:
Jok 3,10 Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai [ir seserys] neturi būti!
Jis pabrėžė: „Taip neturi būti!“ Ir jis mus tai paaiškina, naudodamas du palyginimus apie gamtą:
Jok 3,11-12 Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.
Jokūbas čia piešia juodai-baltą paveikslą. Arba taip yra, arba kitaip. O trečio varianto nėra.
Mes krikščionys, atgimę žmonės, gavome naują prigimtį.
2Kor 5,17 Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena praėjo, štai atsirado nauja.
Taigi, Jokūbas skatina mus gyventi pagal naują prigimtį! Ir tai reiškia, kad mes turime valdyti savo burną ir tik leisti, kad iš jos išplauktų švelnūs, padrąsinantys, dori, mylintys, garbingi, raminantys, gydantys, skatinantys, raginantys, padedantys ir supratingi žodžiai.
Kol 4,6 Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti.
Asmeniškai
Kaip kalbi tu? – - Ar žmonės nori su tavimi bendrauti, nes tavo kalba švelni? Bet nekalbi vien tik vadovaudamasis kitų nuomonėmis? Ar gali ir tuo pačiu metu padrąsinti ir parodyti, kur reikia pakeisti, jeigu reikia pakeisti, savo gyvenimą?
Tokių žmonių reta. Bet gal norėtum tapti tokiu žmogumi?
Tai tik įmanoma, jei kreipiesi į Dievą ir prašai jo pagalbos. 1,5 Jokūbas rašė:
Jok 1,5 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.
Mes turime valdyti savo liežuvį, kitaip tinkamai nepagerbsime Dievo.
Jok 1,26 Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.
Santrauka:
Aš noriu tave padrąsinti visada būti pasiruošusiam dalintis išmintingais žodžiais; žodžiams, kurie stato, o ne griauna. Nes ką pasakai, neliks be atsako! Tavo žodžiai – galingi! Norėčiau paraginti save ir jus visus: Naudokime savo žodžių galią geriems tikslams. Būkime pasiryžę savo burna tarnauti Viešpačiui, kaip Dovydas:
Ps 39,2 Apdairiai elgsiuosi savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu; savo burną užčiaupsiu, kai nedorėliai būna arti.
Nes
Pat 21,23 Kas sučiaupia burną ir prikanda liežuvį, tas apsaugo save nuo daugelio bėdų.
Dėl to
Ps 34,14 saugok liežuvį nuo pikta ir lūpas nuo apgaulės!
Dievas nori tau padėti valdyti savo burną. Mums visiems reikia, kad stengtumėmės šioje srityje augti ir tobulėti, nes to mokytis juk mums reikia visiems.
Aš noriu šį pamokslą pabaigti viena eilute:
Ps 35,28 mano liežuvis teskelbia tavo teisumą, ir tešlovina tave kasdien.
Amen.
š noriu šį pamokslą pabaigti viena eilute:
Ps 35,28 mano liežuvis teskelbia tavo teisumą, ir tešlovina tave kasdien.
Amen.
Eduardas Gossas