2AG: Mes, žmonės, esame vienintelės žemės būtybės, klausiančios apie prasmę. Mus jaudina trys pagrindiniai klausimai: Iš kur aš atsiradau? Kam aš gyvenu? Kur aš nueisiu? Daugelis apie tai mąstė. Filosofas Hans’as Lenk’as iš Karlsruhės pabrėždamas, kad iš jo mokslo sferos nėra ko tikėtis atsakymo, rašo: “Filosofija retai tepasiūlo talpius galutinius sprendimus; tai ne duomenų ir rezultatų, bet problemų mokslas. Vadinasi, filosofijai daug svarbiau atverti naują problemų perspektyvą, nei surasti dalinį tradicinio, iš kartos į kartą perduodamo, klausimo sprendimą.” Pasak Herman’o Hesse’s “Gyvenimas beprasmis, žiaurus, kvailas ir vis dėlto puikus – jis nesišaipo iš žmogaus, bet žmogus jam rūpi nekiek daugiau už slieką”. Prancūzų rašytoja egzistencialistė ir ateistė Simone de Beauvoir klaidžioja beprasmybėje: “Kokią prasmę turi gyvenimas, jei jis radikaliai sunaikinamas, paverčiamas nieku? Kam gi jis buvo? Galiausiai viskas beprasmiška: gyvenimo grožis, žmonių poelgiai, viskas. Gyvenimas absurdiškas”. Į klausimą, kokia gyvenimo prasmė, mums negali atsakyti ir tokie mokslai, kaip psichologija, biologija, medicina, nes klausimai apie prasmę neįeina į jų kompetencijos sritį.

Štai kaip kai kurie žmonės mato savo gyvenimo prasmę:

- nori daryti gera. Daugelis puoselėja šią humanistinę idėją, kuri būdinga ne tik krikščionybei. Nors krikščionims ir liepta daryti gera (Gal 6,10; 2Tes 3,13), tačiau kas daro gerus darbus, savaime dar nepasidaro krikščioniu.

- tampa įžymybėmis. Sportininkai siekia čempionų titulų ir aukso medalių. Menininkai ieško pripažinimo šio pasaulio scenose.

- nori išlikti nemarūs. Vieni tikisi toliau gyventi savo vaikuose ar visuomenėje (pvz., jei jų vardu pavadinami fondai). Kiti trokšta įsiamžinti savo eilėraščiais, memuarais ar dienoraščiais.

Niekada nepamirškime: Visa žemiškoji šlovė – tik laikina. Po mirties mums nieko iš jos nebeliks, nes ten, kur nueisime, “niekad daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule” (Koh 9,6).

Kadangi mūsų gyvenimas – Dievo kūrinys, jis tik tuomet gali būti prasmingas, jei yra su šiuo Dievu gyvenamas ir Dievo vedamas. Žmogaus širdis – net jeigu jai būtų skirta viso pasaulio laimė – neradusi Dievo, bus nerami, tuščia ir lūkesinga. Todėl į klausimą, kas suteikia mūsų būčiai prasmę, irgi atsako Dievas. Atsakymas susideda iš trijų punktų:

1. Dievas skyrė mūsų gyvenimui tikslą – kad mes įtikėtume. Be išganingo tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi, mes pražūsime. Neveltui Paulius Filipų kalėjimo viršininkui sakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai” (Apd 16,31). Tai reiškia Dievo norą, “kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1Tim 2,4). Kadangi išganymas yra pats svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime, Jėzus ir paralyžiuotajam pirmiausiai taria: “Tavo nuodėmės atleistos” (Mt 9,2). Sielos gelbėjimas Dievo požiūriu yra daug svarbesnis už kūno gydymą.

2. Kadangi esame išgelbėti, turime tarnauti Dievui: “Linksmi tarnaukite Viešpačiui!” (Ps 100,2). Mes, Jėzaus sekėjai, privalome gyventi taip, kad ir kitus darytume jo mokiniais (Mt 28,19).

3. “Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22,39). Šiuo įsakymu Dievas mus įpareigoja mylėti ne tik gyvenančius toli, Pietų Afrikoje ar Čilėje, bet pirmiausia tuos žmones, kurie mums tiesiogiai patikėti: savo sutuoktinius, savo vaikus, savo tėvus, savo kaimynus, bendradarbius. Biblija numano, kad save pačius mes mylime, tačiau turime apgaubti meile ir savo artimuosius.

Tai, ką mes kaip tikintieji nuveikėme ką tik aptartaisiais dviem aspektais, Biblija įvardija mūsų gyvenimo vaisiumi. Atvirkščiai negu visos netvarios sėkmės, šis vaisius išlieka (Jn 15,16). Dievas ieško jo mūsų gyvenimo pabaigoje ir klausia mūsų, kaip panaudojame mums patikėtas vertybes (gyvenimą, laiką, pinigus, gabumus) (Lk 19,11-27). Ir tuomet amžinybės prasmę įgauna net ir taurė šalto vandens, kurią buvome padavę Jėzaus vardu (Mt 10,42).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

1AG: Gyvename ne todėl, kad esame evoliucijos proceso padariniai, o todėl, kad tokia buvo Dievo valia – sukurti žmones. Kalbėdama apie žmogaus sukūrimą Biblija niekada nenurodo tokių priežasčių: girdi, Dievas buvęs vienišas; kūryba Dievui teikusi džiaugsmą; Dievas norėjęs turėti pašnekovą, arba: Dievas norėjo sukurti būtybę, kad ją mylėtų. Pradžios knygoje 1,26-27 apsakomas Dievo noras sukurti žmogų ir jo įvykdymas: “Ir Dievas tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą. …Ir Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal savo paveikslą sukūrė jį, kaip vyrą ir moterį sukūrė juos”. Tai reiškia: mūsų norėjo, mes – lauktos būtybės. Vadinasi, mes nesame nei “kosminiai dykūnai” (F.Nietzsche) nei “Visatos pakraščio čigonai” (Ž.Monod), nei kokie nors iškilėliai iš gyvūnų pasaulio. Mes esame tiesioginis Dievo kūrybinio akto rezultatas. Toliau Biblija rašo, kad Dievas mus pamilo: “Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile” (Jer 31,3). Arba: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16). Ši eilutė mums liudija, kad esame skirti amžinajam gyvenimui.