1AS: Anksčiau neorganinė chemija buvo griežtai atskirta nuo organinės dėl rimtos ir svarios priežasties: organiniai junginiai jokios įtakos neveikiamoje gamtoje atsiranda tik dėl organizmų gyvybingumo. Bet organizmui mirus prasideda atvirkštinis procesas: organinės medžiagos suskyla į neorganines sudėtines dalis. Kai chemikas F.Wöhler’is 1828 m. neorganinį amonio cianatą pavertė organiniu junginiu – šlapalu, šio svarbiausio skirtumo nebeliko. Mokslininkų kryptingo ir planingo darbo dėka šiandien įmanoma susintetinti daugelį organinių junginių. Savaime aišku, tam būtinos chemijos bei jos technologijos žinios, t.y. proto indėlis. Stebėdami gyvąjį pasaulį įsitikiname, kad augaluose, gyvūnuose ir žmonėse vykstantys fizikiniai bei cheminiai procesai nėra priešingi fizikiniams bei cheminiams procesams, vykstantiems už gyvųjų organizmų ribų. Čia visiškai galioja žinomi gamtos dėsniai. Taigi chemijos ir fizikos požiūriu principinio skirtumo tarp negyvosios ir gyvosios materijos nėra. Šią išvadą labai išplėtė neodarvinistai savo aiškinimais apie gyvybės atsiradimą “pirmykštės mišrainės” atmosferoje, tvirtindami, kad egzistuoja palyginti sklandus ir nesudėtingas perėjimas iš negyvosios materijos būvio į gyvo organizmo būvį. Tačiau negalima painioti gyvo organizmo su materija, esančia gyvoje būtybėje. Organizmo, kaip reiškinio, visumos neįmanoma suvokti nagrinėjant jo paskiras savybes vienu ar kitu požiūriu. Juk viena svarbiausių organizmo sudėtinių dalių – jame glūdinti informacija, tam tikras dvasinis dydis. Materija pati jo sukurti negali. Būtent informacija užtikrina, kad kiekviena gyva būtybė įgautų konkretų pavidalą ir sugebėtų daugintis. Negyvojoje gamtoje dauginimosi principo (reprodukcijos pagal įdėtą informaciją) nėra. Tuo būdu informacija tampa svarbiausiu kriterijumi, aiškiai atskiriant gyvą organizmą nuo negyvosios materijos. Lygiai taip pat individualios išvaizdos formavimasis neturi nieko bendra su fizikoje ir chemijoje galiojančiais struktūros dėsniais, kurie lemia kristalų susidarymą. Gyvybės fenomenas reiškia kokybę, esančią anapus fizikos ir chemijos. Mūsų teiginį: “Informacija negali atsirasti fizikinio ar cheminio eksperimento metu!” patvirtina netgi vadinamieji evoliuciniai eksperimentai, kurių tikslas – įrodyti, kad gyvybės atsiradimas yra vien tik fizikos ir chemijos fenomenas.

- Miller’io eksperimentais, kurie taip dažnai cituojami, galima susintetinti kai kurias amino rūgštis – proteinų pagrindą; tačiau šių eksperimentų metu informacija niekados neatsirado. Vadinasi, tokio bandymo negalima vadinti evoliuciniu eksperimentu.

- M.Eigen’o sumanytas hiperciklas – tai grynas eksperimentavimas idėjomis, nepatvirtintas jokiais bandymais. Eigen’as nori vadinamosiomis “evoliucijos mašinomis” perkelti evoliuciją į eksperimento lygį. Interviu žurnalui (“Bild der Wissenschaft” 8 sąs., 1988, 72 psl.) jis sakė: “Vienoje iš mūsų mašinų mes leidome evoliucionuoti bakterijų virusams… Projektas pavyko. Jau po trijų dienų galėjome izoliuoti mutantę, kuri buvo įgijusi atitinkamą atsparumą. Pavyzdys rodo, kad evoliucijos procesą visiškai įmanoma atkurti laboratorijoje”. Tokie pasakymai sudaro įspūdį, tarsi šiuo atveju būtų pavykęs evoliucinis eksperimentas. O iš tikrųjų jam buvo panaudoti jau gyvi organizmai. Šiuo atveju irgi neatsirado nauja informacija, bandymai vyko jau su turima, todėl ir negauta jokių duomenų apie informacijos prigimtį.

Būtina įsidėmėti reikšmingą faktą: Nė vienoje pasaulio laboratorijoje dar nepavyko iš negyvų organinių medžiagų “pagaminti” gyvą organizmą. Šis faktas juo labiau svarbus dabar, kai biotechnika gali taip įvairiopai manipuliuoti su gyvomis esybėmis. Beje, verta pabrėžti, kad biotechnika eksperimentuoja būtent su gyvais organizmais, mėgindama jais tik manipuliuoti. Akivaizdu, kad tarp chemijos techninių metodų ir biotechnikos yra neįveikiamas prieštaravimas. Taip, ir vis dėlto, jei vieną gražią dieną, po nenuilstamų tyrinėjimų, panaudojus visas įmanomas žinias, toks bandymas pavyktų, juo būtų įrodyta: gyvybė gali atsirasti tik dvasinio indėlio ir kūrybinės veiklos dėka.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė