6AI: Šis klausimas labai dažnas, nes jis mus iš tiesų giliai jaudina, kai nerimaujame dėl mums artimų (gyvų ar jau mirusių) žmonių išganymo. Iš tiesų tai ne vienas, o daug klausimų: kas laukia žmonių,
- kurie apie Jėzų Kristų girdėjo tik šiek tiek ar iškreiptai?
- kuriems jų bažnyčiose kaip krikščioniška Evangelija buvo skelbiamos pasaulietinio, dažnai politinio atspalvio tiesos, todėl jie visai atmetė krikščionybės temą?
- kurie dėjosi krikščionimis, tačiau gyvenime orientavosi visai į kitus dalykus, nei liepia Biblija?
- kuriems mūsų evangelizacinės pastangos nepadarė jokio poveikio: mat arba mes neradome kelio į kito širdį, arba tas kitas pats nepanorėjo Evangelijos?
- kurį išauklėjo sąmoningi ateistai arba klaidingo mokymo sektos?
- Kas laukia daugelio jaunų žmonių, kuriems per tikybos pamokas mokyklose tarsi specialiai diegiamas požiūris, esą Biblija tikėti neverta, ir kurie dėl to daugiau niekuomet gyvenime nebesidomi tikėjimo klausimais?
- Ir pagaliau, kas laukia tų žmonių, kurie nekalti dėl to, kad neturėjo galimybės patekti į Evangelijos įtakos sferą?
Visi šie klausimai paskatino daugybę mąstytojų, ir įvairiausios grupės pateikia savo atsakymus, arba teigdamos, kad išganymas įmanomas ir po mirties, arba apskritai neigdamos pražūtį. Štai tik kelios iš daugelio viena kitai prieštaraujančių idėjų:
1. Visuotinio atleidimo šalininkai tvirtina, kad pasibaigus tam tikram teismų laikotarpiui, galiausiai bus išganyti visi be išimties: ir Hitleris, ir Stalinas, ir masonai, ir nihilistai, ir spiritistai.
2. Pasak katalikų, mirusiųjų sielos, kurioms dar reikia apsivalyti, prieš patekdamos į dangų, atsiduria skaistykloje. Šį mokymą labiausiai plėtojo Augustinas ir popiežius Grigalius Didysis. Prielaida, kad gyvųjų maldos už mirusius gali sutrumpinti “vargšių vėlių” kančias skaistykloje, sudarė sąlygas indulgencijų bei Vėlinių šventės atsiradimui.
3. Mormonai mano, kad jų bendruomenės nariai, pasikrikštydami vietoj mirusiųjų, gali išgelbėti net ir ne savo kartos netikinčiuosius.
4. Jehovos liudytojai teigia, kad žmonėms (išskyrus 144 000) neskirtas nei dangus, nei pragaras. Jų pasekėjams žadama ne amžina bendrystė danguje su Dievu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi, bet visiškai atnaujinta žemė. Visi kiti liks kape, arba mirusieji galės iš jo išsivaduoti vadinamąja “išpirkos auka”.
5. Naujųjų apaštalų bažnyčia įvedė “mirties tarnystę”, pagal kurią jų apsišaukėlių apaštalų veikla išsiplečia iki pat mirusiųjų pasaulio. Šiapus pelnytas išganymo dovanas į anapus perduoda jau mirę apaštalai, kurie ten tęsia “išganymo darbą”.
6. Kitos grupuotės seka mokymu, pagal kurį tikintieji Kristų eis į dangų, o netikintieji, atvirkščiai, – bus visiškai sunaikinti, jų visai nebeliks.
7. Dar kita pažiūra remiasi viena teksto vieta Pirmajame Petro laiške (3,18-20). Kai kurie jos aiškintojai daro išvadą apie Evangelijos skelbimą mirusiųjų karalystėje siekiant išganymo.
Visi šie požiūriai mėgina – žinoma, tai geras sumanymas – suteikti viltį aukščiau išvardytoms asmenų grupėms. Tačiau tokie abstraktūs samprotavimai nieko nepatvirtina, tad kreipkimės į tą, kuris vienintelis gali mums padėti – į Dievą, ir ieškokime atsakymo jo Žodyje. Pasitelkę Biblijos tekstus, įsitikinsime, ar yra išganymo galimybė po mirties. Kadangi klausimas ypatingai svarbus, būkime tikri, kad Dievas Biblijoje mums jį paaiškins (plg. Priedo I d., 51T). Be to, Raštas mums padės atpažinti neteisingų mokymų užuomazgas, kad nebūtume jų suklaidinti.
1. Po mirties įvyksta teismas: Biblijos šviesoje visos teorijos, pagal kurias žmogui po mirties dar suteikiama išganymo galimybė, atrodo tartum klaidžiojančios liepsnelės, pagimdytos žmogaus vaizduotės, nes “žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą” (Žyd 9,27). Jis laukia ir tų, kurie buvo turėję kokį nors sąlytį su Dievo Evangelija, ir tų, kurie apie ją niekada nebuvo girdėję: “Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą” (Rom 14,10). Teisti Dievas pavedė Sūnui. Nuosprendį lems ne tai, kas dar įvyks anapus mirties ribos, bet tai, kas padaryta čia ir šiandien, “kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs gera ar bloga” (2Kor 5,10). Šiame teisme bus teisiami visi be išimties: tikintieji, abejingieji, laisvamaniai, suklaidintieji, pagonys… trumpai tariant – visas pasaulis (Apd 17,31).
2. Teismo kriterijai: Dieviškojo teismo kriterijai nepripažįsta jokios savivalės: čia nebus nei privilegijuotų, nei nepelnytai nuskriaustų (1Pt 1,17; Rom 2,11). Dievas mums yra paskelbęs savo reikalavimus. Mes būsime teisiami tik pagal Biblijoje apreikštas normas: “Pats Žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną” (Jn 12,48). Apžvelkime svarbiausius Rašte nusakytus kriterijus, pagal kuriuos bus teisiama:
a) Pagal Dievo teisingumą: Galime būti tikri: “Visagalis nėra neteisingas” (Job 34,12), nes jis teisingas Teisėjas (2Tim 4,8). Jo teisme nebūna iškraipymų ar netikslumų, nes viešpatauja tiesa ir teisingumas: “Taip, visagali Viešpatie Dieve, tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi” (Apr 16,7).
b) Pagal tai, kas mums patikėta: Nėra vienodų žmonių, ir vieniems duota daugiau, kitiems mažiau. Neevangelizuotų pagonių supratimas apie Dievą, apsiribojantis tik kūrinija ar sąžinės balsu (Rom 2,15), yra daug menkesnis nei žmonių, galėjusių išgirsti Evangeliją. Turtingas turi kitas galimybes daryti gera ir skelbti Evangeliją, negu skurdžius. Ypatinga atsakomybė tenka tam, kuris apdovanotas visokeriopais dvasiniais sugebėjimais. Vieniems teko gyventi diktatūros sąlygomis, patiriant daugybę apribojimų, kiti galėjo darbuotis laisvoje šalyje. Viešpats sako Lk 12,48: “Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota”.
c) Pagal mūsų darbus: Dievas žino kiekvieno poelgius, ir “jis kiekvienam atmokės už jo darbus” (Rom 2,6). Darbais laikomi ir atlikti (Mt 25,34-40), ir neatlikti veiksmai (Mt 25,41-46). Visų žmonių poelgiai surašyti Dievo knygose ir jie lems, kaip žmogus bus įvertintas Teisme (Apr 20,12-13).
d) Pagal mūsų vaisius: Visa, ką mes darome Jėzaus vardu (Lk 19,13), – mūsų elgesys, mūsų veikla – pasak Biblijos, yra “išliekantis vaisius” (Jn 15,16). Būtent jis teisme – pagrindinis nuosprendžio matas. Visi negyvi darbai sudegs (1Kor 3,15), o visa, kas pasiliks, bus atlyginta (1Kor 3,14).
e) Pagal mūsų meilę: Meilė yra ypatingas vaisius, nes ji – didžiausias vaisius (1Kor 13,13). Ji – Įstatymo vykdymas (Rom 13,10), tai, ką esame padarę iš meilės Dievui (Mt 22,37) ir Jėzui (Jn 21,15). Nesavanaudiška meilė skiriasi nuo savanaudiškos: “Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?” (Mt 5,46). Fariziejus Simonas kviesdavosi Jėzų į savo namus, bet nė karto nedavė jam netgi vandens nusiplauti kojoms (Lk 7,44). Nusidėjėlė patepė jo kojas brangiu tepalu. Jai buvo atleista daug nuodėmių, nes ji parodė Viešpačiui daug meilės (Lk 7,47). Meilė yra dvasios vaisius (Gal 5,22); ji turi amžinybės reikšmę.
f) Pagal mūsų žodžius: Kaip sakė Jėzus, mūsų žodžiai gali nulemti amžinybę. Apie šį Teismo aspektą mes ko gera mažiausiai nutuokiame: “Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas” (Mt 12,36-37).
g) Pagal mūsų atsakomybę: Atsakomybė jau nuo pat sukūrimo įdiegta į mūsų asmenybės struktūrą. Dievas suteikė mums didelę laisvę, už kurią patys atsakome. Ir dėl sugundymo esam patys atsakingi. Nors Adomas nepakluso ne savo noru, bet buvo sugundytas, jam teko atsakyti už pasekmes. Kadangi tikėjimo iškraipymai baigiasi pražūtimi, Biblijos perspėjimai itin įtaigūs (pvz., Mt 24,11-13; Ef 4,14; Ef 5,6; 2Tim 2,16-18). Vadinasi, negalima sumenkinti pražūtingos įtakos, kurią daro sektos savo klaidingais mokymais.
h) Pagal mūsų požiūrį į Jėzų Kristų: Visa nulemia mūsų asmeninis santykis su Jėzumi Kristumi: “Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti, gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė” (Jn 3,36). Nuodėmė užtraukė prakeikimą visai žmonijai (Rom 5,18). Vienintelis kelias išsigelbėti – priimti Kristų: “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje” (Rom 8,1).
3. Teismo nuosprendis: Pagal anksčiau išvardytus kriterijus kiekvienas bus nuteistas individualiai. Nė vienas žmogaus gyvenimo aspektas neliks neįvertintas. Koks bus bendras nuosprendis? Žmonija bus padalyta į dvi dalis, apie tai Jėzus kalbėjo, kai dar gyveno Žemėje, kviesdamas: “Įeikite pro ankštus vartus. Nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda” (Mt 7,13-14).
Nėra “aukso vidurio” neapsisprendusiems ir nėra neutralios buveinės tarp dangaus ir pragaro. Pačioje pabaigoje – o tai galime sužinoti dar būdami šiame pasaulyje – liks tik išteisintieji ir pasmerktieji. Pirmajai grupei Viešpats pasakys: “Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę” (Mt 25,34), o kiti išgirs: “Aš nežinau, iš kur jūs… eikite šalin nuo manęs” (Lk 13,25.27). Pastarojoje grupėje atsidurs ne tik laisvamaniai ir pagonys, bet ir žmonės, žinoję apie Jėzaus Gerąją naujieną, tačiau netarnavę jam visu nuolankumu. Apstulbę jie šauks: “Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse” (Lk 13,26).
4. Mūsų išvados: Biblija teigia, kad po mirties nebėra galimybės išsigelbėti. Reikia apsispręsti šiame gyvenime, todėl Viešpats Jėzus sako: “Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!” (Lk 13,24). Teisme bus atverstos Dievo knygos su visomis mūsų žemiškojo gyvenimo smulkmenomis (Apr 20,12). Palaima tam, kas įrašytas į gyvenimo knygą. Nekrikščioniškos religijos neturi išganančios galios. Mes nežinome, kaip bus išgelbėti žmonės, kurie nebuvo girdėję Gerosios naujienos, bet ieškojo Dievo (Apd 17,27) ir troško amžinojo gyvenimo (Rom 2,7). O mums, girdėjusiems Evangeliją, nebus atleidimo nei išteisinimo, jei atsižadėsime išganymo (Žyd 2,3). Mes turėjome šansą išsigelbėti. Kaip galima pelnyti išganymą, išsamiai paaiškinta Priede (I d, 10 skirsnis).
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
