Svečias: Gregg Brubaker

Data: 2011 03 06

Vieta: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia

Gregas 2011-03-06

 

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 01 23

Vieta: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011 01 23

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 01 09

Vieta: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia

Viskas bus gerai su Jėzumi – Zenonas (2011 01 09)

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Pamokslų serija: „Kai susitinkame su Dievu …“

Šiandien pratęsime mūsų pamokslų seriją „Kai susitinkame su Dievu…“.

Prieš dvi savaites pamokslavau apie šimtininką (romietį, užsienietį), kuris susitiko su Dievu ir suprato: „Aš nevertas, kad Jėzus ateitų į mano namus. Jis vertingasis! Jis turi galią gydyti ir gelbėti. Jam reikia tik tarti žodį ir mano tarnas pasveiks.“ – Šimtininkas suprato, kad Jėzus yra Viešpats Dievas, nes jis stovėjo prieš Dievo šventą veidą. Jis susitiko su Dievu ir tuo metu jo požiūris į save pasikeitė (aš nesu vertas, nepaisant kaip kiti žmonės žiūri į mane) ir jo požiūris į Dievą pasikeitė (Jis vertas ir turi galią išgydyti tarną). Ir dėl to Jėzus jį laikė vertu įeiti į jo širdį. Ir dėl šimtininko tikėjimo Jėzus išgydė jo tarną.

Praeitą kartą girdėjome kaip dešimt vyrų susitiko su Jėzumi. Jie buvo raupsuotieji. Visi dešimt prašė Jėzaus pagalbos ir tikėjo, kad Jėzus gali išgydyti. Ir visi eidami pas kunigus pasveiko. Bet tik vienas, samarietis, užsienietis, šlovindamas sugrįžo pas Jėzų ir jam padėkojo. Nes jis suprato, kad stovėjo prieš Dievo šventą veidą! Jis suprato, kad susitiko su Dievu! Ir todėl jis jam nuoširdžiai padėkojo. Jėzus jį ne tik išgelbėjo nuo ligos, bet ir jam padovanojo išgelbėjimą. Jėzus yra mūsų išgelbėtojas!

Šiandien žiūrėsime, kaip penki vyrai susitiko su Jėzumi.

Lk 5,17-26 ¹⁷ Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti. ¹⁸ Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. ¹⁹ Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. ²⁰ Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ ²¹ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ ²² O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? ²³ Kas lengviau ­ ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ ²⁴ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, ­ čia jis tarė paralyžiuotajam, ­ sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ ²⁵ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. ²⁶ Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų.“

Malda

1. Man reikia Jėzaus!

Jėzus buvo ne paprastas žmogus. Tai anais laikais žmonės greitai suprato. Jėzus turėjo galią gydyti, ir kur jis mokė – ten rinkosi minia. Nes jis skelbė Dievo žodį kitaip negu fariziejai. Jis turėjo ką pasakyti. Jo žodžiai – atgaivinantys, išgydantys, padrąsinantys ir raginantys. Tie žmonės suprato: Mums reikia eiti pas Jėzų; klausytis jo mokymo!

Kaip aš norėčiau, kad mes vis daugiau suvoktume, kad mūsų gyvenimas galėtų visiškai pasikeisti per Jėzų! Jėzus nori padovanoti tau naują tikrą gyvenimą. Mums reikia Jėzaus!

Tie žmonės mūsų istorijoje veržte veržėsi į vieną namelį, kuriame buvo Jėzus, ir lauke stovėjo žmonės, kad bent tik truputį išgirstų Jėzaus balsą! Jie troško matyti Jėzų.

Ar ir mes to trokštame? Jeigu mes norime, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, tada mums reikia geriau pažinti Jėzų! Mes einame į pamaldas, nes norime girdėti Jėzų; jo balsą; daugiau sužinoti apie jį! Dėl to tie žmonės susirinko ir ieškojo Jėzaus, nes suprato: Jis turi gyvybės Žodį.

Ir tarp tų žmonių sėdėjo ir fariziejų bei Įstatymo mokytojų. Jie irgi norėjo daugiau sužinoti apie Jėzų. Bet labai kritiškai klausė. Jie buvo išsiuntę komisiją iš Jeruzalės ir kitų kaimų, kad tyrinėtų Jėzaus mokslą.

Tame name buvo dvi žmonių grupės: Vieni norėjo susitikti su Jėzumi, kad galėtų jį pakaltinti, o kiti norėjo susitikti su Juo, nes pas jį yra gyvenimo versmė, ir jie norėjo gerti iš to gyvenimo šaltinio!

Septynioliktoje eilutėje parašyta:

Lk 5,17           O Viešpaties galybė skatino jį gydyti.

Graikų kalboje parašyta: Jis, turintis Viešpaties galybę, gydė. Vietoje žodžio „galybė“ graikų kalboje parašyta: „dynamis“! Iš to kyla žodis „dinamitas“!

Jėzus ne tik turi jėgą, dinamitą, bet jis pats yra jėgos šaltinis. Ir kas susitinki su Juo, negali likti abejingu. Nebegali likti, koks buvai. Kai susitinki su Jėzumi, tada reikia apsispręsti: Arba esi už Jėzų, arba prieš jį. Arba tiki, kad Jėzus Dievas ir Visagalis Viešpats, kuris gali pakeisti mano situaciją ir duoti man amžinąjį gyvenimą, arba netiki!

Mūsų istorijoje tiek daug žmonių susirinko ten, kur Jėzus buvo, nes jie norėjo matyti Jėzų ir jo „dinamitą“ (galybę).

2. Draugai nuveda pas Jėzų!

Sužinoję, kad Jėzus vėl Kapernaumo mieste, keturi vyrai susitiko ir nusprendė: Mums reikia eiti pas Jėzų! Bet jie ne tik pagalvojo apie save, bet ir apie savo draugą, kuris buvo paralyžuotas. Jis negalėjo eiti. Jo kojos jo nelaikė. Bet jo keturi draugai jį palaikė. Ir jam pasakė: „Drauge, tau reikia Jėzaus! Jis gali tau padėti. Mes nunešime tave pas Jėzų!“

Aš manau, kad jie nelabai ilgai diskutavo, ar verta jį nunešti pas Jėzų ar ne. Jie ilgai negalvodami paėmė čiužinį ir nunešė jį per pusę mieto į tą namą kur buvo Jėzus. Gal net nepaklausė draugo, ar jis pats to norėjo.

Kokie geri draugai. Tikriausiai tai buvo vakare ir tie draugai tą dieną sunkiai dirbo. Ir po darbo dienos jie grįžo namo ir norėjo pailsėti.

Panašai kaip mes, ar ne? Kai grįžtame namo, gaminame skanų maistą, pavalgome, atsisėdame į minkštą fotelį, keliame kojas į viršų, įjungiame televiziją ir baigiame darbo dieną. Galbūt taip.

Bet kai tie draugai sužinojo, kad Jėzus yra, jie aukojo savo vakarienę, savo mėgstamiausią televizijos laidą ir poilsį, ir vietoj to jie nešė čiūžinį su savo draugu per pusę miesto. Tai labai sunkus fiziškai darbas. Nes kiekvienu žingsniu atrodo, kad ligonis sveria daugiau.

Jie tai darė, nes mylėjo savo draugą ir tikėjo: Jėzus gali padėti mūsų draugui. Jam reikia Jėzaus! Dabar yra tinkama galimybė! Tai geri draugai! Kurie netik susitinkame linksmintis bet ir vienas kitą naštą nešti. Geri draugai nuveda pas Jėzų!

Tie draugai pagaliau pasiekė tą vietą – ir? Nėra galimybės įeiti į vidų. Visur stovėjo žmonės ir Jėzus buvo svetainėje. Kaip dabar įnešti savo draugą pas Jėzų? – Meilė išradinga! Jie užlipo ant stogo, nes tais laikais namai buvo neaukšti, su plokščiais stogiais ir praardė plytas.

Nu, aš nežinau, ką žmonės name galvojo, kai kažkas pradėjo ant stogo dirbti. Gal kai kurie pagalvojo: „Taip negalima! Tai įžūlumas!“

Ir jie buvo teisūs. Bet tie draugai tuo metu negalvojo ką kiti mano apie juos; negalvojo, kad jiems reikės vėliau užmokėti už stogo tvarkymą.

Man labai patinka tie draugai. Jie viską aukojo, kad jų draugas galėtų susitikti su Jėzumi! Jų tikslas buvo nunešti draugą pas Jėzų už bet kokią kainą. Jie netgi dėl šio tikslo turėjo nemalonumų ir galbūt išlaidų!

Aš tavęs klausiu, jeigu jau esi tikintis: „Ką tu aukoji, kad kitas žmogus (gal tavo draugas) susipažintų su Jėzumi? Daugelis net nedrįsta savo draugo pakviesti į mūsų bendruomenę. Mes čia susirenkame kas sekmadienį ir džiaugiamės bendravimu ir puikiai jaučiamės. Bet mes pamirštame tą žmogų atsinešti, kuriam labai reikia Jėzaus! Žinoma, kad tai kažką kainuoja! Tai kainuoja: drąsos pakviesti žmogų į bažnyčią. Tai kainuoja kantrybės, jei jis gal tau taip parodytų; tai kainuoja tavo brangaus laisvo laiko. Gal reikės nuvažiuoti ir kažką paimti ir atvežti į krikščionišką renginį! Kainuoja kuro.

Aišku, kad tai kainuos. Bet kas tai padarys, jeigu mes to nepadarysime?

Tiek daug žmonėms būtų padėta, jeigu jie susitiktų su Jėzumi! Kiek daug žmonių yra šioje žemėjo, kurie niekada negirdėjo apie Jėzų, nes krikščionys per tingiai skelbia Evangeliją! Tingiai evangelizuoja. Bijo, ar tiesiog nenori po darbo dienos dar kažkuo užsiimti.

Mes galime rasti daug argumentų šiandien, kodėl mes negalėtume nuvesti žmogaus pas Jėzų, tie draugai irgi galėjo tą patį pasakyti.

Jiems irgi priklausė poilsis, bet jie paaukojo tai, nes jiems buvo dar svarbiau, kad jų draugas susitiktų su Dievu.

Ar mes esame tokie draugai? Daugelis iš mūsų žino daug apie Jėzų ir jau ne kartą susitiko su Juo. Gal tu esi patyręs, ką reiškia „susitikti su Dievu“. Tavo gyvenimas pasikeitęs ir dabar žinai, kad Jėzus turi jėgą „dinamitą“ padėti. – Ir tu turi draugų, – kuriems reikia Jėzaus! Kaip tau reikėjo ir reikia Jėzaus, taip ir jiems reikia Jėzaus!

Geras draugas nuveda pas Jėzų!

Ir, žinote, kaip Jėzus reagavo į draugų tikėjimą?

Lk 5,20           Matydamas jų tikėjimą, jis tarė:

Jėzus matė jų tikėjimą. Įdomu, ar ne? Ar galime matyti tikėjimą? Mes sakome, kad tikėjimas nematomas! Ne – tikėjimą galima matyti per tikėjimo darbus.

Ar mūsų tikėjimas matomas? Ar kiti žmonės aplink mus gali matyti, kad mes tikime Jėzumi? Jeigu niekas nemato, tada yra klausimas, ar tikrai tikime.

Tie keturi žmonės kartu su ligoniu tikėjo, kad verta ir tikrai apsimoka nueiti pas Jėzų. Ir jie buvo įsitikinę, kad Jėzus padės!

Daug krikščionių gal bandė pakviesti žmones į bažnyčią; arba tiesiog kalbėti su jais apie Jėzų, bet, kadangi pirmą kartą antrą kartą nepavyko, jie pasidavė. – Bet tie draugai nenustojo ieškoti galimybės nunešti draugą pas Jėzų – ir rado labai įdomų kelią. Tai tikras tikėjimas, kuris yra akivaizdus! Tikėjimas su rankomis ir kojomis; gyvas tikėjimas!

Tarp kitko: Tikras tikėjimas teikia viltį kitiems! Tavo tarnystė Jėzui gal duoda kitam žmogui išgelbėjimą. Tavo malda už kitus yra rimta, tikra pagalba! Gal kitas yra palaimintas, nes tu už jį meldiesi! Aplink mus yra nemažai dvasiškai paralyžuotų žmonių. Tavo gyvas tikėjimas gali jiems dovanoti viltį. Tavo pavyzdingas tikėjimas juos padrąsina eiti pas Jėzų ir susitikti su Dievu.

3. Jėzus kiaurai mato!

Dabar kalbėsime apie įdomiausią vietą mūsų istorijoje, tą akimirką, kai pagaliau paralyžuotas nusileidęs guli prieš Jėzų.

Aišku, Jėzus nustojo mokyti, nes visi žiūrėjo tik į lubas, kur buvo matyti vis didėjanti skylė. Visi matė, kai paralyžuotas buvo nuleistas žemyn ir tada ligonis ir Jėzus susitiko akis į akį.

Aš įsivaizduoju, kad kiekvienas stengėsi pamatyti, kas dabar atsitiks. Tikriausiai išgydymas. Tuoj visi pamatys stebuklą. Tie draugai laukė tik Jėzaus išgydymo. Ir tada Jėzus pasakė:

„Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“

Ką? Gal draugai ant stogo pasižiūrėjo vienas į kitą ir galvojo: „Ar tai viskas? Dėl to mes tiek daug aukojome? Ar Jėzus nemato, kad jam reikia išgydymo? Ar jis nepasigailės jo?“

Taip, Jėzus pasigailėjo jo, kad Jis jam dovanojo patį svarbiausią dalyką: Nuodėmių atleidimą! Jėzus kiaurai matė, kokia pas žmogų problema.

Gal pradžioje ligonis to nematė. Jis ir jo draugai buvo susikoncentravę vien į kūnišką negalią. Bet, kai tu susitinki su Jėzumi, keičiasi tavo požiūris į Dievą ir į save. Kai paralyžiuotas ir Jėzus žiūrėjo vienas kitam į akis, žmogus suprato, kad jis yra Šventasis Dievas, o jis nuodėmingas žmogus. Tada jis suprato: Taip, aš atėjau, kad Jėzus mane išgydytų. Bet dabar supratau: Man reikia Dievo atleidimo.

4. Kas lengviau!

Nuodėmes atleisti gali tik Dievas! Tai iškart suprato teologai, kurie sėdėjo pirmoje eilėje ir galvojo:

Lk 5,21           „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“

Tuomet kai žmogus sako „Tavo nuodėmės atleistos“ jis pasako: Aš – Dievas! Žodžiu, Jėzus sakė: Aš – Dievas ir turiu įgaliojimą atleisti nuodėmes! Tai iškart suprato fariziejai ir supyko.

O Jėzus labai išmintingai paklausė:

Lk 5,23           Kas lengviau ­ ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?

Aišku, lengviau ištarti žodžius „Tavo nuodėmės tau atleistos“ negu akivaizdžiai stebuklingai išgydyti! Nes niekas negali patikrinti, ar nuodėmės iš tikrųjų atleistos. Taip galvoja žmonės. Bet Jėzui kitaip galvoja. Jam neįdomu kas lengviau – jam svarbu paaiškinti, kas yra svarbiausia! Kas svarbiau – sveikata arba nuodėmių atleidimas?

5. Kas svarbiausias?

Žmonės sako: Svarbiausia – sveikata! Sveikas kūnas – svarbiausia mūsų gyvenime.

Jėzus kitaip mano, nes žiūri toliau negu tik į mūsų žemišką gyvenimą! Galbūt sveikai gyvensi visą gyvenimą, bet vis tiek reikės kažkada mirti. Ir tada? Prasideda amžinybė. Be nuodėmės atleidimo nepateksi į dangų ir tau teks eiti į pragarą. Todėl Jėzus sako: Ne sveikata svarbiausia, o nuodėmių atleidimas! Santaika su Dievu svarbesnė negu gera sveikata!

Aišku, kad Jėzus žinojo, kad tam žmogui reikia sveikatos, bet pirmiausia jis jam davė nuodėmių atleidimą ir tik tada išgydė jį. Tai teisinga tvarka.

6. Jėzus turi galią atleisti nuodėmes!

Lk 5,24           O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, ­ čia jis tarė paralyžiuotajam, ­ sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“

Jėzus išgydė tą žmogų, kad žinotume, Jis turi galią atleisti nuodėmes! Čia neeina kalba apie išgelbėtą žmogų, ir ne apie išgelbėjimą bet apie Išgelbėtoją! Apie Jėzų! Jis nori, kad mes žinotume: Jis turi autoritetą atleisti nuodėmes! Jis turi įgaliojimą. Jam duota galybė, nes jis pats yra Dievas!

7. Tikėk Jėzumi!

Ar tiki, kad jis gali atleisti ir tavo nuodėmes? Ar tiki, kad Jėzus Visagalis Viešpats ir Dievo sūnus, kuris gali ir tau padėti? Svarbiausia yra, kad tu turėtum nuodėmių atleidimą. Bet be Jėzaus tai neįmanoma. Tau reikia Jėzaus; jo atleidimo ir jo išgelbėjimo! Ar kažkada aiškiai jam pasakei, kad jis atleistų tavo nuodėmes? Jeigu ne, tada gali tai šiandien padaryti. Melskis Dievui ir prašyk, kad jis ateitų į tavo širdį ir atleistų tavo kaltes.

Jeigu tas paralyžuotas nebūtų nuneštas pas Jėzų, jis nebūtų pasveikęs. Jeigu tu nori savo širdyje pasveikti, gauti ramybę ir išgelbėjimą, tada nueik pas Jėzų ir priimk jį į savo širdį.

Gal jau esi krikščionis? Ar esi tas geras draugas, kuris nuneša žmones pas Jėzų?

Mums patiems reikia Jėzaus. Bet ir mūsų pažįstamiems reikia Jėzaus.

Melskimės ir prašykime Dievo išminties, kad rastume būdų, kaip vis daugiau žmonių susitiktų su Dievu.

Eduardas Gossas

Pamokslų serija iš laiško Filipiečiams „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“

Fil 2,5-11

Įvadas:

Šiandien pratęsime mūsų pamokslų seriją „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“. Kas turi bibliją gali atsiversti laišką Filipiečiams antrą skyrų.

Pirmoje ketvirtoje eilutėse Paulius labai paragino Filipiečiams tarpusavyje gerai/gražiai gyventi. Kad jie būtų vienos minties, turėtų vienokia meilę, santaiką ir sutarimą. Jis nuoširdžiai juos padrąsino:

Fil 2,3-4         Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.

Tuos paraginimus į vienybę, nuolankumą ir nesavanaudiškumą Paulius turbūt parašė, nes girdėjo, kad tose srityse bendruomenėje buvo problemos. Tai galime suprasti, kai skaitytume

Fil 4,2-3a       Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje. Taip pat prašau tave, ištikimasis bičiuli, padėk joms!

Ir visus jo padrąsinimus Paulius apibendrino penktoje eilutėje:

Fil 2,5 ⁵ Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.

Filipiečių bendruomenė buvo pavyzdinga bendruomenė. Bet ji man labai simpatiška, nes vis dėlto joje buvo problemos. Ir jeigu Paulius mums KLKB parašytų laišką, jis gal ir mums parašytų: „Būk tokio nusistatymo kaip Jėzus!“

Todėl taip pavadinau mano pamokslo temą. Nes tai yra mūsų teksto centras. Ir apie tai noriu šiandien kalbėti.

Žodis: nusistatymas

Ką reiškia žodis „nusistatymas“? Paulius parašė šitą laišką graikų kalba ir jau antroje eilutėje naudojo tą patį žodį:

Fil 2,2a          tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties!

Taigi būtų teisingai mūsų penktą eilutę išversti taip: Būkite su Jėzumi vienos minties!

Jėzus yra mūsų Viešpats ir mes jo sekėjai. Jis mūsų mokytojas ir mes moksleiviai. Jis Kristus ir mes krikščionys, tai reiškia: Mes orientuojamės į Jėzaus elgesį. Jis mums labai svarbu.

Tu nori gyventi pagal Dievo valią – ir aš! Mes bendraminčiai, mes vienminčiai nes pasiekiame pą patį tikslą. Tai mus suburia, sujungia, suvienija.

Ir Paulius sako: Jūs bendrai einate į vieną kryptį. Jūs esate bendruomenė. Todėl būkite tarpusavyje vienos minties!

Būna vagių gaujos. Jos irgi turi bendraminčių, kurie pasiekia vieną tikslą: vogti! – Bet krikščioniška bendruomenė nėra tik klubas, į kurį žmonės ateina, nes mėgsta tą patį daryti (giedoti, melstis, klausytis pamokslą ir po pamaldų kavos atsigerti). Bet mes norime leisti, kad Jėzus koreguotų mūsų mintis. Ir Jėzus pats pasakė:

Jn 13,13-15.17 ¹³ Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. ¹⁴ Jei tad aš ­ Viešpats ir Mokytojas ­ numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. ¹⁵ Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. ¹⁷ Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi.

Jėzus savo sekėjus ragina jį mėgdžioti. Taip pat pasielgti kaip jis. Būti tokio nusistatymo kaip Jis!

Tam reikia būti pataisomam.

Rom 12,2b     …pasikeiskite [leiskite pasikeisti], atnaujindami savo mąstymą [nusistatymą, mintis], kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula.

Paulius nori pasakyti: Mūsų geriausias pavyzdys yra Jėzus Kristus. Mums reikia daugiau žiūrėti į Jį ir tada kaip Jis tarpusavyje elgtis. Kritaus nusistatymas turėtų turėti didžiausią įtaką mūsų gyvenime. Jo požiūris į save, į žmogų ir į pasaulį turėtume įsisavinti.

Koks buvo Jėzaus nusistatymas?

Skaitykime toliau!

Fil 2,6-8         ⁶ Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, ⁷ bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; ⁸ jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Jėzus buvo ir yra Dievas! Jis turi Dievo pavidalą. Tai reiškia, kad jis taip egzistuoja, kaip atitinka Dievą. Jo visas būtis tikras ir gyvas Dievas. Jėzus preegzistuojantis ir amžinas, tobulas ir šventas, visagalis ir visažinis. Taip pat kaip jo tėvas.

Kol 1,15-17 ¹⁵ Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, ¹⁶ nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam, ¹⁷ jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.

Jn 10,30 Aš ir Tėvas esame viena.

Toks buvo Jėzaus statusas. Jis buvo danguje, kur viešpatauja meilė; kur saugu; kur nėra nuodėmė; kur grožybė ir šviesa. Jis sėdėjo prie valdymo pulto. Viskas buvo gerai, tik vienas jam labai smarkai skaudėjo: Nepaklusnumas!

Nuodėmė yra nepaklusnumas Dievui! Nuodėmė yra išdidus savarankiškumas, kuris priešina Dievą: „Aš noriu pats! Be tavęs! Aš nenoriu paklusti tavęs bet sau gyventi.“

Ir tai skaudėjo Jėzui, nes jis myli savo tėvą ir jis jam klusnus. Ir jis pasakė: „Tėti, man labai skauda, kaip žmonės pasaulyje tave negerbia. Per jų nepaklusnumą jie suteršia tavo šventą vardą. Tėveli, leisk man atstatyti tavo garbę. Aš savanoriškai noriu tau angelams, šėtonui ir žmonėms parodyti savo paklusnumą kaip tarnas savo šeimininkui.“

Ir taip jis savarankiškai tapė klusnus iki kryžiaus mirties!

Jo motyvacija buvo meilė. Jis nebuvo pririštas prie viso turtų danguje. Jis nežiūrėjo į save, bet kas Tėvui patiktų. Jo tikslai: išgelbėti žmones ir per jo klusnumą atstatyti Dievo gerbę!

Šėtonas visiškai kitoks! Jis buvo gražiausias sukurtas angelas. Bet jam tai neužteko. Jis norėjo būti lygiams su Dievu! Ir taip stipriai, kad jis netgi norėjo pagrobti tą statusą.

O ką skaitome apie Jėzų? –

Fil 2,6-7a       Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, ⁷ bet apiplėšė pats save.

Čia matome keturis nusižeminimo žingsnius:

1. 1. Žingsnis: Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu (6)
2. 2. Žingsnis: bet apiplėšė pats save priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. (7a)

Tai paslaptingiausia vieta Biblijoje. Nes Jėzus turėjo Dievo pavidalą. Tai reiškia: Jis buvo 100 procentų Dievas su viskuo kas priklauso. Ir čia jis priėmė tarno pavidalą. Tai reiškia: Jis tapo 100 procentų žmogus su viskuo kas priklauso. Bet vis dėlto jo nesustojo būti Dievo sūnus. Kaip Dievas jis turėjo visas dieviškos teises. Bet kai jis tapo žmogumi, jis atsisakė visus jo dieviškas privilegijas.

1. 3. Žingsnis: Jis ir išore tapo kaip visi žmonės. (7b)

Bet taip nusižemino, kad jis viską pajautė kaip ir mes: alkį, šaltį, skausmus, įtampas, miegą. Mes skaitome

Lk 2,7: ir ji [Marija] pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Kaip galima daugiau nusileisti žemyn? Visatos valdovui reikia aprūpinti. Jam net nebuvo vietos užeigoje ir jo pradžia buvo ėdžiose.

1. 4. Žingsnis: Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. (8)

Jėzus ne tik tapo žmogumi, bet ir baigė kaip žmogus. Jis mirė. Bet vėl nepaprastu mirties, bet ant kryžiaus. Tai buvo bjauriausias mirtis. Romiečių piliečiams nebuvo galima kryžiuoti. Tik recidyvistams buvo tokia mirties bausmė.

Mes krikščionys neturime geresnio nusižeminimo pavyzdžio kaip Jėzų. Viską jis padarė pasiaukojamai, savanoriškai, nesavanaudiškai.

Žiūrint į tokį pavyzdį mums turėtų pavykti tarpusavyje būti vienos minties ir nusižeminę prieš Dievą ir kitą žmogų vienybėje gyventi.

Jis turėjo viską ir viską atidavė. Jam tai labai daug kainavo!

Įsivaizduok. Koks tavo sugebėjimas, kurį su labai vertini. Tu gali kai ką labai gerai padaryti ir džiaugiesi tuo. Ar galėtum įsivaizduoti, kad gali tą gerą sugebėjimą pasiaukoti? Tame prasme, kad sustoji tai išnaudoti per visą savo likusį gyvenimą? Tai butų man didžiausia auka. –

Bet Jėzus tai padarė: Jis sustojo naudoti savo dieviškus sugebėjimus ir tapo pagundomas ir mirtingas.

Toks buvo Jėzaus nusistatymas! Jis buvo toks susižeminęs ir klusnus.

Kuo daugiau aš apie Jėzų galvoju, tuo mažesnis ir mažesnis tampa aš. O gal tai mums reikia: Daugiau žiūrėti į Jėzų, kad taptume visi vis daugiau nusižeminusiais mūsų akyse ir daugiau pamatytume kitą žmogų.

Jėzui mūsų išgelbėjimas viską kainavo. Ir kai jis žengė vieną nusižemino žingsnį po kito jis gal galvojo: „Dėl Edžio išgelbėjimo yra verta tai daryti.“ Dėl Antano išgelbėjimo ir aukosiu savo gyvybę. Dėl manęs ir tavęs jis viską darė. Kad gautume nuodėmių atleidimą.

Nusižeminimus Viešpats išaukštins

Kaip gerai kad mūsų tekstas čia nesibaigia. Čia skaitome žodelį „todėl ir Dievas“. Iki šiol Jėzus buvo veikėjas, bet taip nusižemino, kad mirė ant kryžiaus ir nebegalėjo kažką padaryti. Dabar Dievas Tėvas pradeda veikti. Ir čia matome vieną dievišką principą Biblijoje: Kas nusižemina Viešpats išaukštins!

Vėl per keturis žingsnius Dievas Jėzų išaukština:

1. 1. Žingsnis: Dievas jį išaukštino (9a)

Tai buvo Jėzaus maldos išklausymas. Jis meldėsi kai dar buvo žemėje:

Jn 17,5 Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.

Dabar Jėzus buvo paskirtas kaip visatos valdovą.

1. 2. Žingsnis: ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų (9b)

Vardai mūsų laikais nelabai daug reiškia. Kokia „Renata“ galvoja apie tai, kad jos vardas reiškia „atgimusi“? Paulius nemano, kad Jėzus gavo kilniausią titulą, bet Jis gavo aukščiausią statusą. Tai nėra tik titulas, o orumas ir garbė.

1. 3. Žingsnis: kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme (10)

Kadangi Jėzus buvo paskirtas į kilniausią vietą, mes visi jo pavaldinys. Jis gavo išvis aukščiausią autoritetą ir jam priklaus kiekvienas kelis.

-   Ne tik danguje, kur Dievo angelai, kurie Jį jau garbina ir jau visada buvo jo pusėje;

-   ne tik po žeme, kur šėtonas yra ir jo demonai, kurie bet kuriuo atveju Jį priešina. Bet jie jau šiandien stipriai bijo Jėzaus vardo!

-   bet ir žemėje, kur mes gyvename. Ar mes pripažįstame Jėzaus kilmingą vardą? Kol kas tik maža dalis Jį garbina, ir tai netobulai ir didžiausia dalis Jį niekina.

Ateis laikas, kada kiekvienas kelis priklaups. Tie, kurie savo gyvenime jau savanoriškai ir nusižeminęs priklaupia savo kelis tai padarys tą dieną su džiaugsmu. Bet kaip pasibaisėję tie žmonės priklaups, kurie išdidžiai praėjo prie Jo pro šalį.

Kokioje pusėje tu busi?

1. 4. Žingsnis: ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Įsivaizduokime: Visa didžiuli visata, angelai, demonai ir žmonės stovės prieš Jėzų ir pasakys: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ Visa kūrinija pripažins, kad Jėzus tas, kuris visą laiką pasakė kas Jis yra: Dievas ir Viešpats!

Tai buvo ankstyvoje bažnyčios istorijoje pripažinimas: Jie pamaldų metu garsai kartu ištarė: Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Gal mes galėtume tai padaryti dabar. Jėzaus Dvasia tarp mūsų ir girdi ką sakome. Jei tikrai tiki, kad jis tavo asmeninis Viešpats, tada atsistokime ir Dievo Tėvo šlovei išpažinkime: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Aš manau, kad Paulius būtent tai turėjo omenyje: Kad mes vis daugiau pažiūrėtume į ateitį; į Viešpatį Jėzų. Tai duoda mums energijos ir motyvacijos taip nusižeminę gyventi tarpusavyje; būti tokio nusistatymo kaip Jėzus! Kad mes taptume vis daugiau panašūs į Jėzų.

Čia matome tą biblinį principą:

Mt 23,12 Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

Mums nereikia kovoti už mūsų statusą, autoritetą ir garbę. Jėzus mums parodo, kad tuos nereikia laikyti grobiu. Nes galiu gale pats tikrasis Viešpats mums teisingu metu išaukštins. Mums nereikia bijoti prarasti kai ką. Bet (jeigu tai yra pagal Dievo valią) jis mus dosniai apdovanos vertingesniais dalykais.

Kas noriai žengia nuo brolio žingsnis atgal, mielai padaro menkiną ir nematomą tarnystę ir noriai atsisako jo teisę ir garbę, tas gali ramiai žiūrėti į Jėzų ir būti be nerimavimo, nes parašyta:

Jok 4,10         Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.

Amen.

Eduardas Gossas

„Kaip tu man, taip aš tau!“ Ar žinote tokį posakį? Tai ne tik posakis, bet ir realybė! Šiandien mūsų visuomenė taip ir elgiasi. Aš nesu išimtis! Nes ką visi aplink mane galvoja, kaip jie dirba ir elgiasi – tai įtakoja ir mano gyvenimą. Atrodo, kad kitaip net negalėčiau elgtis.

„Būk sau teisėju! Tu pats žinai, kur peržengei ribą – ir gyvenk, kaip išmanai!“ Taip mums sako pasaulis.

Bet tame yra problemėlė! Kas gi gali pasakyti, kur yra ta riba? Kas yra dar gerai ir kur nebegerai? – Mes esame žmonės, ir mes visi turime savo nuomonę! Todėl pasaulyje vyksta karai. Ir todėl karai vyksta ir tarp mūsų.

„Jeigu kažkas man blogo padarė, atlyginsiu jam dvigubai!“

Bet krikščionys turėtų elgtis kitaip! Krikščionims negalioja šis posakis! Dievas nenori, kad mes atsilygintume blogu, bet atleistume! Todėl mes neturėtume sakyti „Kaip tu man, taip aš tau!“, bet „ Kaip Dievas man, taip aš tau!“ Kaip Jėzus man atleido, taip ir aš atleisiu tau!“

Žmonės, kurie daug laiko praleidžia kartu, pastebės, kad

kartais atsiranda tarp jų trintis ir jie sužeidžia vienas kitą. Kažką ne taip pasakei ir kitas jau įsižeidęs. Dėl to mums reikia atleidimo, kuris apsaugo, kad mūsų santykiai visiškai nenutrūktų. Todėl noriu tave paskatinti:

„Atleisk savo artimui kaip Jėzus tau atleido!“

Šiandien kalbėsiu apie du svarbius dalykus. Pirma pagalvosime apie „neribotą atleidimą tarpusavyje“ ir paskui apie „neribotą Dievo atleidimą mums“.

Tema „Atleidimas“ yra gigantiška ir įvairiapusiška, dėl to šiandien negalėsiu visko peržvelgti.

Dėl to apsiribosiu šiais dviem, mano nuomone, svarbiausiais aspektais.

1. 1. Neribotas atleidimas tarpusavyje

Jėzus ne vieną kartą kalbėjo apie atsilyginimo ir atleidimo problemą. Jėzus kritikuodavo ir mokinių elgesį. Bet kodėl? Anksčiau galiojo taisyklė: „Akis už akį ir dantis už dantį.“ Tai reiškia, kad galima atsilyginti tuo pačiu! Bet Jėzus gyveno kitaip. Jis vadovavosi kitu įstatymu.

Petras žinojo, kad reikia atleisti. Jam tai nebuvo nauja,

nepaisant to, kad jis gyveno Senojo Testamento laikais. Bet jam buvo visiškai nauja, kad Jėzus dabar mokė, kad atleidimas nėra nuopelnas, bet pastovi laikysena – gyvenimo būdas. Jėzui atleidimas buvo vidinė nuostata.

Ir Petras atėjo pas Jėzų ir jo rimtai paklausė:

Mt 18,21-22     Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek karų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių karų. [Kitas vertimas rašo: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt kart septynių kartų.“ Reiškia 490 kartų.]

Fariziejai Jėzaus laikais išleido įstatymą, kiek kartų reikia atleisti savo artimui ir kada jau nebereikia atleisti. Tris kartus reikėjo atleisti ir po to jau niekas to nebereikalavo.

Taigi, Petras žinojo, kad Jėzus gyveno kitaip, pagal kitą įstatymą negu fariziejai ir jam buvo įdomu: Ką Jėzus galvoja apie atleidimą? Kai skaitėme, Petras nesakė atleisti tris kartus, bet žymiai daugiau – septynis kartus. Septynis kartus atleisti broliui jau jam atrodė labai gailestingai. Gal jis laukė atsakymo iš Jėzaus: „Palauk palauk Petrai, viskam yra ir ribos! Kam tiek daug?“

Jis norėjo sužinoti, kur yra Jėzaus riba. Kada jau galima nebeatleisti be sąžinės graužaties? Žinant šią ribą, būtų lengviau gyventi negu visada mylėti, kaip Jėzus mylėjo; ir visada atleisti kaip Jėzus atleido.

Bet Jėzaus atsakymas buvo kitoks; netikėtas Petrui: 77 kartai arba pagal kitą vertimą 70 kart 7. Tai yra 490 kartų. Ką Jėzus norėjo tuo pasakyti? Ar jis Petrui ir mums nurodė skaičių ir pasakė, kad septyniasdešimt aštuntą kartą nebereikia atleisti, jis to nebereikalauja iš mūsų.

Aš manau, kad Jėzus Petrui sakė: Atleisk savo artimui neribotai! Be galo!

Mes norime žinoti, kur yra meilės riba, nuo kada nebereikia tarnauti bažnyčioje, kiek turiu aukoti, kad daugiau nebereikėtų? Kad galėčiau sakyti: Užteks! Viskas! Daugiau nereikia!

Daugelis šiandien sąmoningai ar nesąmoningai klausia: „Viešpatie, kiek kartų man reikia atleisti?“ Šitas klausimas iškyla, kai atsiranda sunkumų šeimoje ar santykiuose su draugais ar bendradarbiais. Gal nesutariame su kaimynu arba viena klasiokė mane erzina. Visur, kur žmonės gyvena, atsiranda problemų.

Jėzaus atsakymas visiems, kurie Juo seka: Atleidimas yra neribotas!

Nekalbame apie tam tikrą skaičių, bet apie gyvenimo stilių. Jėzus reikalauja iš mokinių, kad jie būtų neriboto atleidimo nuostatos!

Tarp kitko: Aš manau, jei tau tekėtų 490 kartų kažkam dėl vienos nuodėmės atleisti, tada tu jau taip įsisavintum atleidimą, kad atleistum jam ir 491-mą kartą.

2. Neribotas Dievo atleidimas mums

Jėzus žinojo, kad ši Jo nuostata bus revoliucinė. Todėl jis paaiškino tai vienu palyginimu.

Žmogus, kuris seka Jėzumi, gali atleisti savo artimui, nes jis pats gyvena Dievo atleidime.

Mūsų gyvenime yra svarbiausi su bendravimo tipai: pirmiausiai su Dievu, mūsų Kūrėju; ir su savo artimu.

1. I. Dievas atleidžia neribotai!

Pažiūrėkime pirmiausiai į mūsų bendravimą su Dievu! Viename palyginime Dievas yra Karalius.

Mt 18,23-27     Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.

Tarnas šiame palyginime vaizduoja mus ar netgi visą žmoniją. Dievas yra tas karalius, kuris mus patraukia atsakomybėn.

Dievas sukūrė žmones labai skirtingus, su skirtingomis asmenybėmis. Kad žmogaus gyvenimas turėtų tikslą ir prasmę, jis jam davė kelio direktyvą. Bet žmogus nekreipė dėmesio į tai ir ėjo savo keliu. Patirtis rodė, kad žmogus žiūrėjo pirmiausia savęs. Ir Dievas patraukė jį atsakomybėn. Todėl mes čia skaitome: „kad karalius sumanė atsiskaityti su savo tarnais.“

Dievo klausimas mums: Kaip atrodo tavo gyvenimas? Kaip elgeisi su mano nurodymais? Kam naudojai savo dvasines dovanas? Tu galėjai mąstyti, kalbėti, girdėti, dirbti, padėti … Ką ir kokiems tikslams tu tai naudojai?

Dievo artume kiekvienas žmogus sužinos, kada jis nukrypo nuo Dievo kelio. Suprasime:

-         Aš nepadariau visko, ką turėjau padaryti.

-         Aš kartais gyvenau pagal savo planą.

-         Ne visada mane rūpėjo kitas žmogus.

-         Nepataikiau į tikslą.

Šitie 10000 talentų yra maždaug 35 milijonai eurų. Kitaip sakant: Mes, žmonės, esame be galo skolingi Dievui. Mums iš tikrųjų reiktų skelbti „bankrotą“. Tiek daug esame skolingi, kad niekada gyvenime negalėtume atiduoti tos skolos. Tai faktas. Gražios kalbos mums nepadės nei kiti žmonės. Aš vienas būsiu atsakingas už viską, ką padariau. Viešpats kiaurai matys mūsų gyvenimą. Biblija sako: Kiekviena neteisybė, kurią padariau; kiekvienas melas, kurį pasakiau; kiekviena neapykanta, kurią turėjau širdyje yra nuodėmė.

Biblija sako:

Rom 3,23       Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.

Šis suvokimas mus parklupdo ant kelių. Tas tarnas mūsų istorijoje pripažino savo kaltę, prašė kantrybės ir atidėti atsiskaitymą. Jis sakė: „Turėk man kantrybės! Viską atiduosiu.“

Kas prašo atleidimo, išsižada savo išdidumo. Dievas vadina nuodėmę nuodėme, bet nusidėjėlius jis myli. Todėl Jis ir yra gailestingas Dievas. Jis pakelia parpuolusį ant kelių žmogų ir duoda jam atleidimo ranką.

Dievas atleidžia mums dėl Jėzaus! Per savo mirtį ant kryžiaus Jėzus sutaikino mus su Dievu, kad galėtume bendrauti ir gyventi su Juo.

Į mūsų maldą Dievas taip atsako:

1Joh 1,9         Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

Tik tas, kuris gavo Dievo atleidimą, gali ir kitiems taip atleisti, kaip žmonės iš pasaulio negali. Tau reikia tik būti sąžiningu maldoje. Pasakyk Dievui, kad apgailestauji už savo padarytas nuodėmes ir jis tau atleis.

Tada sužinosi, ką reiškia turėti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Tai yra ramybė su Dievu ir gyvenimas iš Dievo atleidimo.

Kas nori gauti atleidimą, tik tada jį gaus, jei priims Jėzų kaip Gelbėtoją ir tikės Juo!

II. Atleisk savo artimui neribotai!

Ką Jėzus mums per palyginimą nori sakyti: Kadangi Dievas tau neribotai atleido, dėl to ir tu atleisk savo artimui neribotai!

Kas patyrė Dievo atleidimą, privalo atleisti kitiems! Bet dažniausiai mūsų realybė atrodo panašiai, kaip šioje istorijoje:

Mt 18,27-35     Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: Atiduok skolą! Puolęs ant kelių, draugas maldavo: Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?! Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.

Kaip dažnai mes neįvertiname šio palyginimo. Jau nuo pradžių žinome, kad tarnas yra blogas. Jam reikėjo tą šimtų denarų (tik kelis litus) kitam tarnui dovanoti. Nes jis ką tik pats gavo kelis milijonus dovanų.

Bet kaip sudėtinga tai praktiškai įgyvendinti?

Jei tu iš Dievo gavai amžinąjį gyvenimą ir

atleidimą nuo visų nuodėmių, kurių niekada neatitaisytum, tada turėtum atleisti ir savo artimui; net jei jis nuolat tave nervintų kvailais klausimais ar blogai tave apkalbėtų. Atleisk savo tėvams, kurie nemaloniai su tavimi šnekėjo ir tave viduje įžeidė. Atleisk savo artimui darbe, kuris tave kritikuoja. Atleisk savo artimui, kuris tave apgaudinėjo!

Keista, bet kaip sunku atleisti, kai esi įžeistas.

Žinau, jeigu buvo padaryta didelė žala, kai mes esame įskaudinti, jei kenčiame dėl kito žmogaus blogo elgesio, tada mums yra labai sunku neribotai atleisti. Tada vieno karto jau būna per daug!

Bet palygink artimojo kaltę su savo nuodėmėmis prieš Dievą! Pabandyk tai pasverti! Ar nebus taip, kad tavo nuodėmės bus žymiai sunkesnės negu tavo artimojo kaltė?

Dvi centrinės Biblijos eilutės:

Ef 4,32           Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.

Kol 3,13         Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą! Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.

Ar mes atleisime ar ne – toks klausimas net neturėtų kilti! Reikia atleisti, tai aiškiai parašyta Biblijoje. Ir tai nepaisant kaip mes jaučiamės. Dievas mums atleidžia remdamasis ne jausmais, bet pažadu. Jis man atleidžia, nesvarbu, kiek nuodėmių padariau. Taip pat irgi savo artimui turime atleisti; nežiūrint kiek dažnai jis man blogo padarei, arba kaip nedorai jis elgėsi:

Atleisk savo artimui be skaičiaus! Visuomet! Neribotai!

Nesakau, kad lengva atleisti. Atvirkščiai, tai yra labai sunku. Kartais atrodo, kad mūsų jausmai mums neleidžia atleisti.

Vieną kartą Martinas Liuteris buvo paklaustas, ar jis jaučiąs, kad jo nuodėmės yra atleistos? Jis atsakė: „Ne! Aš nejaučiu, kad mano nuodėmės atleistos; aš žinau, kad jos atleistos, nes Dievas tai sako Biblijoje!“

Gyvenant krikščionišką gyvenimą, man nereikia visada šypsotis ir sakyti: O, kaip man gerai, kad aš patiriu nuoskaudas. – Ne! Per Dievo atleidimą aš turiu galią gyventi gyvenimą pilną atleidimo! Aš pats negalėčiau atleisti, bet kadangi man pačiam Dievas atleido, per Jį aš galiu ir kitam atleisti. Dievas man suteikia jėgų, kurių man prireikia.

Pavyzdys:

Žmogiškus santykius galima palyginti su dantračiu. Žinote, kokie būna laikrodžiuose ar dviračiuose. Vienas įsikiša į kitą ir taip jie stumiasi. Gal esi girdėjęs, kai dviratis važiuoja ir girgžda nes grandinė surūdijusi. Aš tai gerai žinau, nes anksčiau važiuodavau dažnai dviračiu. Ir kai grandinė nebūdavo sutepta aliejumi, būdavo sunkiau važiuoti. Bet kai patepdavau aliejumi, būdavo vėl lengviau.

Jėzus mus ragina naudoti tepalą – atleidimą. Tarpusavio santykiams reikia tepalo. Tik tada viskas klostysis kaip sviestu patepta! Atleisk savo artimui pilnai!

Nebegyvenk pagal tą posakį: Kaip tu man, taip aš tau! Jėzus neliepia mums atsilyginti!, bet atleisti! Gyvenk pagal naują posakį: „Kaip Jėzus man, taip aš tau!“ Tai biblijinis principas!

Iš mūsų noro atleisti matyti, ar mes verti vadintis krikščionimis. Nes ir tas tarnas priėmė atleidimą iš karaliaus, bet jis neatleido savo artimui. Ką jis pats patyrė, nepritaikė savo gyvenime!

Mūsų tikėjimas turėtų įtakoti mūsų gyvenimą. Ir tai turėtų matyti mūsų artimieji.

Pritaikymas gyvenime

Labai dažnai nesutarimai yra tik komunikacinė klaida. Gal teisingai galvojau, bet ne taip pasakiau ir jau kitas įsiskaudino. Dažnai tas vienas net nežino, kad kitą įžeidė. Dėl to yra tokia taisyklė: Jeigu tau skauda, imkis iniciatyvos ir nueik pas kitą žmogų, kuris tave įskaudino, ir išsiaiškink tą reikalą! Nes tu žinai, kad kažkas negerai. Kitas gal to net nenujaučia.

Kai prieisi prie kito, pasikalbėk su juo su meile!

Jei sakysi „Tik tada aš tau atleisiu, jei tai nebesikartos!“, tada nesielgsi kaip Dievas. Jis visada iškart ir pilnai atleidžia.

Jei tu kitam neatleidi, tada tu toliau jį skaudini. Sulaikytas atleidimas yra taip pat nuodėmė kaip ir padaryta kaltė! Todėl: Atleisk, kaip Jėzus tau atleido!

Noriu pabaigti pamokslą duodamas dešimt patarimų, kaip reikia elgtis, kai esi įskaudintas:

Kaip elgtis, kai esi įskaudintas:

1. Pasiruošk pokalbiui su malda! Nekalbėk neapgalvotai!
2. Pakviesk kitą pavalgyti ar surask kitą tinkamą vietą, kur jūs būtumėte netrukdomi!
3. Išlik dalykišku ir kalbėk apie reikalą! Nesivadovauk vien emocijomis!
4. Pasidalink tuo, kaip tu vertini tą dalyką ir kalbėk vien iš savo perspektyvos!
5. Kontroliuok savo jausmus ir motyvus! Būk sąžiningas su savimi pačiu!
6. Stenkis kitą išklausyti iki galo! Leisk jam išsikalbėti!
7. Priimk šį faktą: Taip pat ir šis žmogus yra Dievo mylimas.
8. Permąstyk visa tai, ką kitas pasakė!
9. Jeigu tame yra kaltė, kurią reikėtų pašalinti, atneškite tai prieš Dievą maldoje kartu!

10. Atleiskite vienas kitam. Aiškiai paklausk kito, ar jis tau atleido ir tegul jis tau aiškiai atsako, jog taip.

Pirmoji pagalba sielos žaizdoms gydyti

1. Palaikyk ramybę! Bet koks neatsargumas gali tik dar labiau pakenkti žaizdai.
2. Apžiūrėk žaizdą su supratingumu!

-         Kaip ir dėl ko tai įvyko?

-         Ar to buvo galima išvengti?

-         Kaip jaučiasi kitas?

-         Kaip būtų jeigu jūs susikeistumėte vietomis?

1. Žaizdą išplauk draugiškumu! Atkreipti dėmesį į tai, kad pyktis ir kiti nesutarimai būtų kruopščiai pašalinti!
2. Po to gausiai patepk „Artimo meilės“ tepaliuku! Tai turėtų apsaugoti nuo pagiežos ir nuoskaudos infekcijos.
3. Dabar aprišk žaizdą atleidimo tvarsčiu! Tokiu būdu žaizda galės  ramiai gyti, jums jos kasdien neapžiūrint.
4. Jokiu būdu nedraskyk užsitraukusios žaizdos! Negrįžk prie išgyventų dalykų, nes žaizda vėl gali atsiverti ir iškilti pavojus infekcijai (žr. 4).
5. Nepradėk gailėtis savęs! Savęs gailestis gali nutolinti tave nuo kaltininko. Geriausiai: Priimk jo atsiprašymą!
6. Vaisto vartojimas! Kasdien kelis kartus skaityk Dievo žodį! Pasimelsk prieš jo vartojimą! Šiam vaistui būdinga išimtinai raminanti ir skausmą mažinanti savybė.
7. Palaikyk artimą ryšį su Didžiuoju gydytoju! Gijimo laikotarpiu Jis Tau suteiks reikalingų jėgų, džiaugsmo bei vidinės ramybės.

10. Tu iki galo būsi pasveikęs, kai galėsi vėl darniai bendrauti ypatingai su žaizdos kaltininku!