Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 12 11

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-12-11

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 12 04

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-12-04

 

Data: 2010 01 10

Misionierius
Eduardas Gossas

 

Neseniai buvo Kalėdos. Kaip įprasta per Kalėdas, prisimename kalėdinę Jėzaus gimimo istoriją. Joje kalbame ir apie piemenis, kurie naktį buvo laukuose ir išgirdę angelų paskelbtą žinią nubėgo į tvartą pas Mariją ir Juozapą ir pagarbino Jėzų.

 

Šiandien pakalbėkime apie piemenį. Kartais mums galbūt atrodo, kad dirbti piemeniu buvo romantiška specialybė. (Naktis po atviru žvaigždėtu dangumi – kiekvieno paauglio svajonė stovyklos metu) Bet anais laikais piemenys buvo žmonių niekinami ir gyvendavo miesto pakraštyje. Jų darbas buvo pavojingas gyvybei ir jiems dažnai tekdavo miegoti laukuose. Jie ganydavo avis ar ožkas rizikuodami savo gyvybe tiek dieną, tiek naktį. Kartais laukiniai žvėrys puldavo kaimenę ir bandydavo pagriebti avį.

 

Kad avys naktį saugiau miegotų, piemenys pastatydavo laukuose gardus. Jų apmurintos sienos buvo maždaug metro aukščio (ne aukštos, kad tik avys neperšoktų). Vakare į tokius gardus piemenys suvarydavo savo kaimenes. Tie aptvarai durų neturėjo. Jie paskirdavo sargą, kuris atsisėsdavo tarp vartų ir saugodavo avis.

Išvesti avis sargas leisdavo tik piemenims arba samdiniams, kad jie nuvestų savo kaimenę pasiganyti, paėsti ir atsigerti. Tai buvo piemens darbas: Nuvesti savo avis į žalias pievas, ten kur buvo vandens atsigerti.

Kalnuotuose kraštuose avių piemenys visiškai negalėdavo apsaugoti nuo meškų, liūtų ar vilkų išpuolių. Tuo atveju piemeniui reikėjo būti pasiruošusiam stoti į kovą su laukiniais žvėrimis.

Mes skaitome Biblijoje, kad ir Dovydui teko kovoti su liūtu ir meška ir laimėti prieš juos. Piemens gyvenimas ne visada buvo toks ramus ir taikus, kaip kartais matome paveikslėliuose.

Paskaitykime dabar 10 –tą Jono evangelijos skyrių. Čia Jėzus kalba žmonėms apie gerą piemenį, gerąjį Ganytoją:

 

Jn 10,1-18 ¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių, gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. ³ Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. ⁴ Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. ⁵ Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“ ⁶ Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. ⁷ O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš ­ avių vartai. ⁸ Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. ⁹ Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. ¹⁰ Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. ¹¹ Aš ­ gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. ¹² Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. ¹³ Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. ¹⁴ Aš ­ gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, ¹⁵ kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. ¹⁶ Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. ¹⁷ Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. ¹⁸ Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“
²⁷ Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. ²⁸ Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.

 

Kai daugiau žinome apie tą gardą, tada geriau suprantame, apie ką Jėzus čia kalba. Nebuvo sunku įkopti į gardą pro kur kitur ir pavogti vieną ar kitą avytę. Žinoma, kad svetimas žmogus neįeitų pro vartus, kur sėdis sargas. Tokio žmogaus ketinimai buvo savanaudiški. Jis ieškojo sau naudos ir norėjo pasipelnyti iš kaimenės.

Jn 10,1-2 ¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas.

Kas įeina pro vartus, nėra pašalinis žmogus, bet avių ganytojas. Sargas įleidžia jį, nes pažįsta.

Jn 10, 3 ³ Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda.

Viename garde buvo kelių savininkų avys. Kaip Ganytojas galėjo jas atskirti? – Ganytojas pašaukia jas ir avys atpažįsta Ganytojo balsą ir ateina pas jį.

Jn 10,4 Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.

 

Jėzus sako „Aš – gerasis ganytojas.“ JIS kviečia ir pasaukia pas save ir šiandien. JIS turi teisę įeiti į mūsų gyvenimą ir kalbėti mums, nes Jis yra mūsų Ganytojas. Jis kalba visiems, bet tik tie klauso, kurie pažįsta Jo balsą! Būtent tai yra įdomu: Avys pažįsta savo Ganytojo balsą! Ir tas pažinojimas nėra tik supratimas, kad Jis yra mano ganytojas, bet taip pat pasitikėjimas su viltimi ir paklusnumu.

Čia nėra baimės ar nepasitikėjimo, kurie atsiranda, kai išgirsti nepažįstamojo balsą.

Jn 10,5 Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.

Ar galiu paklausti vieną rimtą klausimą?

 

Ar pažįsti Jėzaus balsą?

Jis kalba. Būtent per savo Žodį, per Bibliją Jis kalba. Bet ne visi, skaitydami Bibliją, ją supranta. Kodėl? – Nes viskas priklauso nuo mūsų vidinės nuostatos. Ar ieškome tiesos? Ar bandome išgirsti Dievo balsą? Jėzus sako:

Jn 18,37 Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.

Ar brangini tiesą? Tada pradėsi atpažinti Jėzaus balsą. Jis kalba. Gal tyliai ir ramiai. Bet Jis kalba. Ir šiandien. Jis nori kalbėti į tavo gyvenimą ir kviečia Juo sekti.

Pvz. Žaidimas, kur vienam žmogui reikia paeiti kreiviais takais užrištomis akimi. Visi kiti sako kur eiti.

 

Jėzus tau nori tik gero. Jis ne toks, kaip tie, kurie bando avis išnaudoti savo tikslams, bet Jis sako:

Jn 10,10-12 ¹⁰ Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. ¹¹ Aš ­ gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.

 

Ir tai Jėzus padarė: Jis mirė dėl tavo ir mano nuodėmių ant kryžiaus. Jis atidavė savo gyvybę, kad mes turėtume amžiną gyvenimą. Taip Jėzus myli mus. – Jėzus iš tikrųjų yra gerasis Ganytojas, kuris avims linki tik gero.

Klausyti Jo balso nereiškia tik suprasti, kad Dievas kalba – arba ką Jis sako. Klausyti reiškia paklusti ir su pasitikėjimu sekti Juo!

Kas bijo Jėzaus balso; kas nepažįsta Jėzaus balso, tas nėra Jo!

Tu gali skaityti Bibliją, eiti į bažnyčią, giedoti gražias giesmes – ir nebūti Jo avimi; nebūti Jo vaiku; nepažinti Jėzaus.

 

Jėzus sako:

Jn 10,9         Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.

Jėzus yra vartai! Vartai į kur? Į išgelbėjimą! Tik per Jėzų būsime išgelbėti. Įdomus mokymas, geriausias žinojimas apie Jėzų, tikslingas mokymas nėra durys į išgelbėjimą, bet tik vienintelis asmuo – Jėzus Kristus! Jis yra tie vartai.

Visų sakramentų atlikimas, dešimt Dievo įsakymų pildymas nepadarys mūsų Dievo vaikais.

Žinoma, kad yra daugybė kelių, kurie nuveda žmones prie išgelbėjimo durų. Kiekvienas savo laiku ir savo būdu susitiko su Jėzumi. Bet yra vienas įėjimas į avių gardą; vieni vartai: Jėzus Kristus. Vien per tikėjimą būsime išgelbėti!

 

Turime suprasti: Aš negaliu tikėti kada aš noriu. Man reikia pirmiausiai, kad Dievas atvertų mano ausis, kad išgirsčiau Jo balsą ir tik tada galėsiu apsispręsti tikėti Jo žodžiais arba ne.

Dievas yra tas, kuris paragina mus tikėti. Ir būtent tada, kai atsiliepiu į Dievo paraginimą ir patikiu Juo – tampu tikinčiu žmogumi.

Pvz. Žodis pataiko

Dabar aš kalbu apie Jėzų, kad Jis yra Dievas ir nori būti arba jau yra mūsų ganytoju. Ir tavo ausys girdi, ką sakau. Bet gal tau yra viskas svetima, nauja ir nesuprantama. Tada mano kalba tau yra „tuščia“. Žodžiai nepataiko į širdį. Tie žodžiai tau tiesiog nieko nesako.

Bet jeigu Dievas atvėrė tavo ausis, kad suprastum apie ką mes šiandien šnekame. Tada tau atrodo, kad Dievas kalbėtų kaip tik tau.

Tada tu turi pasirinkimą arba tikėti Jo žodžiais ir paklusti, arba ne, užkietinti savo širdį jo kvietimui.

Hebr 3,7 Jei šiandien išgirsite jo balsą, ⁸ neužkietinkite savo širdžių.

 

Kas per Jėzų Kristų įeina į išgelbėjimą, įeis ir išeis ir ras sau ganyklą. Įtikėdami į Jėzų mes netampame savarankiškais žmonėmis, kurie viską turi, ko reikia ir sau gyvena. Ne! Kaip avims reikia kasdien pro vartus išeiti į lauką, kad rastų ko paėsti, taip ir mums išgelbėtiems reikia To, kuris mumis rūpintųsi. Neturėsime ganyklos, jeigu Jėzus mūsų ten nenuves. Mes patys nerasime sau pievos. Mums reikia Jėzaus vedimo. Tik Jis žino, kur ganykla yra, kad mes pasisotintume.

 

Jėzus sako:

Jn 10,10 Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.

Niekam nereikia bijoti Jėzaus! Jis neatėjo atimti iš tavęs gyvenimo ir brangaus laiko, bet duoti gyvenimą apsčiai.

Jn 10,28 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;

Amžinasis gyvenimas neprasideda tik po mirties, bet jau dabar. Tai yra tas gyvenimas, kurio trokšta visi žmonės.

 

Kad mes turėtume tokį gyvenimą, Jėzus atidavė savo gyvybę už savo avis. Jis yra gerasis Ganytojas. Gerasis ganytojas daro viską, kad tik avims būtų gerai. Jis aukoja viską ir yra pasiruošęs jas apginti.

Toks yra mūsų Jėzus.

Perskaičius visą dešimtą skyrių man užkliuvo vieną frazė, kuri kartojasi: „Avys pažįsta ganytoją ir klauso Jo balso!“ ir „Ganytojas pažįsta savo avis ir gano jas.“

Jėzus pažįsta mus. Neapsigaukime! Jėzus puikia žino kaip mes gyvename.  - – - Bet vis tiek sako:

Jn 10,28-29 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.

Ar tai ne nuostabus pažadas? Mes galime būti saugūs Dievo rankose. Kai Jis mus gano, mes neliksime alkani ir vieniši.

Jei pažįsti Jėzų, tada žinai, kai Jis tavimi rūpinasi. Tada tu galėsi pasakyti kaip Dovydas savo psalmėje:

Ps 23,1         Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta!

Pvž. Žaidimas su vaikas

Kartais žaidžiu su savo vaikas. Juos kutenu, mėtau į viršų ir sukioju ore. Kuo daugiau ir stipriau tai darau, tuo jiems geriau. Jiems tai patinka, nes jie pažįsta mane. Aš žinau, kad Vova panašiai daro su Danieliumi. Bet jei jis pradėtų mėtyti taip mano vaikus, tada jiems tikriausiai nelabai patiktų. Kodėl? Vova ne svetimas žmogus, bet mano vaikai jo taip gerai nepažįsta kaip manęs. – Jie žino: Mūsų tėtis linki mums gero ir nieko blogo mums nedarys.

 

Jei mes pažįstame Jėzų, mes savaime sekame Juo. Jėzaus pažinimas veda į sekimą Juo. Tokiu ganytoju norime sekti. Jis manęs neapleis. Jis pasirūpins manimi.

 

Kodėl avys seka ganytoju? – Nes Ganytojas rūpinasi avimis. Jis suteikia joms visko, ko reikia: ganyklos, kur jos gali pasisotinti ir atsigerti –vedimo ir saugumo! Ir to mes trokštame visi!

Mums reikia Dievo vedimo, saugumo ir visko, ko reikia dvasiniam gyvenimui. Kur tai gausime? – Kai seksime Jėzumi!

 

Kad augčiau dvasiškai man reikia būti ten, kur Jėzus yra. Tik Dievo duotoje vietoje aš galiu augti dvasiškai. Taip pat mano tarnystė mane papildomai apsaugos nuo pavojų ir pagundų.

 

Man reikia tik būti toje vietoje, kur Jėzus yra; kur Jėzus mane pašaukė būti! Ten aš būsiu saugus.

 

Ar Jėzus tavo ganytojas? Jis nori būti tavo ganytoju! Ar girdi Jo balsą? Jeigu taip, tada paklusk Jam ir daryk, ką Jis sako!

Pirmiausiai Jis nori tave išgelbėti ir kviečia pas save. Jis vienintelis kelias pas Dievą. Jis vartai. Tik per Jėzų įeisi į Jo avių gardą. Tikėk Jėzumi ir paprašyk nuodėmių atleidimo. Jis tau atleis ir taps tavo ganytoju.

Toliau Jėzus nori tave ganyti. – - – - – Klausyk Jo balso ir sek paskui Jį! Tik ten, kur Jėzus veda, rasi ganyklą, Dievo vedimą ir būsi saugus.

 

Mano asmeniškas troškimas ir linkėjimas mūsų bendruomenei būtų:

1. Daugiau pažinti Jėzų ir klausytis Jo balso,
2. Sekti Juo ir
3. Padėti kitiems pažinti Jėzų ir sekti Juo.

 

Jėzus sako:

Jn 10,28-29 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.

Amen.

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 11 20

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-11-20

 

Svečias iš JAV: P. J. Meduri

Data: 2011 05 15

Vieta: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia

Peter Josev Meduri- 2011-05-15

 

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 04 10

Vieta: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011 04 10

 

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Pamokslų serija iš laiško Filipiečiams „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“

Fil 1,1-11

Įvadas:

Šiandien pradėsime naują pamokslų seriją. Šįkart pamokslausime pagal vieną laišką iš Naujojo Testamento.

Šį laišką Apaštalas Paulius parašė pirmajai Europos bažnyčiai. Tai buvo ypatinga bendruomenė, nes ji palaikė Pauliaus tarnystę. Tie krikščionys palaikė Paulių ne tik maldoje, bet visapusiškai rūpinosi juo. Jie kartas nuo karto paklausdavo, kaip jam sekasi, kuo jis gyvena; ir paremdavo jį finansiškai. Jau tris kartus jie jam buvo nusiuntę pinigų. –

Kai ta bendruomenė išgirdo, kad Paulius kalėjime (tikriausiai Romoje), žmonės iš tos bendruomenės surinko pinigų ir nusiuntė vieną savo vadovų Epafroditą pas Jį. Kodėl? Jie norėjo, kad Epafroditas Paulių paguostų nelaimėje ir jį padrąsintų; o pinigai jam palengvintų buvimą nelaisvėje.

Todėl šis laiškas yra padėkos laiškas tai bendruomenei. Bet ne tik. Kai Epafroditas buvo pas Paulių, jis taip stipriai susirgo, kad vos nenumirė. Tikriausiai ta bendruomenė jau žinojo, kad Epafroditas sėkmingai atvyko pas Paulių, bet ir tai, kad jis, būdamas ten, stipriai susirgo. Dabar ta bažnyčia nerimavo dėl jo sveikatos ir galvojo, kad šis jų sumanymas Pauliaus nepadrąsino, bet atvirkščiai jį tik dar labiau nuliūdino.

Bet Dievas buvo gailestingas ir išgydė Epafroditą ir vėl viskas buvo gerai. O dabar jis ir Paulius girdėjo, kad dabar ta bendruomenė labai pergyveno dėl vadovo ir susidariusios sunkios situacijos.

Epafroditas nebuvo ramus ir norėjo kuo greičiau namo, pas savo bendruomenę, jai pasirodyti, kad ji matytų, jog jis tikrai sveikas. Paulius greitai parašė šį laišką ir perdavė jį Epafroditui.

Laiške jis parašė apie Epafroditą ir kodėl jis taip greitai vėl norėjo grįžti namo, padėkojo už gautus pinigus ir naudodamasis galimybe papasakojo bendruomenei, kaip jam sekasi ir ją padrąsino.

Taigi, tarp Pauliaus ir tos bendruomenės buvo labai geri santykiai; tokie nuoširdūs, kad Paulius jiems netgi leido jį paremti finansiškai. Iš kitų bendruomenių jis pinigų neimdavo.

Pats Paulius tuo metu buvo kalinys, bet jo laiške pagrinde kalbama apie džiaugsmą (tiksliau net 16 kartų!). Žodis „džiaugsmas“ yra laiško pagrindinė melodija. Ar jis dėkoja, ar drąsina, ar net gi griežčiau paragina – visada jis randa progų pasidžiaugti. Tiksliau, jis kalba apie „džiaugsmą Viešpatyje“. Todėl pavadinau šią pamokslų seriją pagal pagrindinę eilutę: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ Tai parašyta laiške Filipiečiams 4,4.

Jis labai džiaugėsi, kad bendruomenė juo rūpinosi. Jis džiaugėsi, kad vienas jų vadovų atvyko, nes Pauliui jis buvo labai brangus. Jis džiaugėsi už bendruomenės auką … Bet Jis rado dar daugiau priežasčių būti dėkingu ir džiaugtis.

Skaitykime laišką Filipiečiams nuo pirmos iki vienuoliktos eilutės:

Teksto skaitymas Filipiečiams 1,1-11

Šitame tekste išskyriau du dalykus, kurių mes galėtume išmokti:

Pirmas dalykas yra:

1. Dėkoti už tarnaujančius krikščionis! (Fil 1,3-8)

Paulius dažnai pradėdavo savo laiškus su padėka. Gal tai buvo įprasta. Bet aš manau, kad tai buvo Pauliaus esminis bruožas. Jis buvo kalėjime, bet neprarado dėkingumo jausmo ir džiaugsmo.

Jau buvo praėję 10 metų, kai jis buvo Filipuose ir vis dar galvojo ir meldėsi už juos. Ir kiekvieną kartą, kai jis galvojo apie Filipiečius, jis tik dėkojo už juos ir džiaugėsi jais. Jam buvo gera melstis už juos. –

Kada mums lengva melstis? Kai mes labai labai ko norime (didelis troškimas), arba kai mes kažką labai mylime. Kai mylimas žmogus suserga, man tada nėra sunku melstis už jį.

Prieš beveik tris savaites operavo mano mamą. Buvo rastas auglys jos gimdoje. Bet dabar viskas gerai. Auglys buvo nepiktybinis, ji greitai gyja. Ir aš meldžiausi už ją labai dažnai, nes ji man labai brangi. Bet už nepažįstamus ar mažai pažįstamus melstis yra žymiai sunkiau.

Taigi matome, kad Paulius mylėjo juos, galvojo apie juos ir prisiminė juos savo maldoje. Todėl jis galėjo pasakyti:

Fil 1,3-4      Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus.

Už ką jis dėkojo Dievui?

Atsakymą randame penktoje eilutėje:

Fil 1,5          [Aš dėkoju] už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien.

Tie krikščionys Filipuose gyveno dėl Evangelijos ir dalyvavo jos skelbime. Tokią nuostatą jie turėjo nuo tos dienos, kada jie pradėjo tikėti Jėzumi. Ir ši nuostata iki to meto, kai Paulius parašė laišką, nesikeitė. Ar tai nėra priežastis dėkoti Dievui?

Girdėjau ne vieną kartą, kai ilgesnį laiką tikintis krikščionis naujai įtikėjusiam kalbėjo: „Dabar tu degi dėl Jėzaus. Bet truputį palauk, ir tu nusiraminsi ir pamatysi viską kitomis akimis. Dabar tu esi įsimylėjęs. Bet greitai tie jausmai praeis ir tu tapsi normaliu krikščionimi.“

Bet būtent ši eilutė rodo, kad įmanoma išlaikyti pirmąją meilę ir užsidegimą. Jausmai gali keistis, bet nuostata visada gali išlikti tokia pat. Ten, kur žmonės karštai myli Dievą, daug vyksta. Ten gyvenimas verda. Ten žmonės yra aktyvūs. Ir būtent ši bendruomenė buvo tokios nuostatos.

Paulius įkūrė ir kitas bendruomenes, bet jose buvo nemažai bėdų dėl klaidžiamokslių. Jis žinojo, kad kai žmonės įtiki, dar nereiškia, kad visa kita „važiuoja“ savaime. Todėl jam šita bendruomenė buvo ypatinga. Nes ji nuo pradžių iki dabar augo ir tvirtėjo savo nuostatoje. Bet Paulius nesako: Oi, iki šiol jūs taip gerai viską darėte. Viskas bus gerai ir ateityje. Tik pirmyn!“ Bet rašo:

Fil 1,6          Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.

Dievas yra tas, kuris pradėjo tą gerą darbą. Ir jis yra ne toks, kuris palieka pusiau užbaigtą darbą. Dievas nori tą gerą darbą pabaigti. Dievas taip pat nori pabaigti savo pradėtą darbą manyje ir tavyje.

Ar tikime, kad jis toks galingas ir didingas Viešpats? Tai Jo užduotis pabaigti savo pradėtą darbą mano brolyje ir seseryje, ne mano. Gal jau praradau viltį, kad tas „buvęs“ krikščionis sugrįš pas Dievą. Bet tai priklauso ne nuo mūsų. Mes galime tik melstis ir tikėti, kad Dievas nesiliaus veikti jame.

Kai man buvo 16 metų, jau buvau tikintis, o mano brolis lyg irgi buvo tikintis, bet ne savo elgesiu. Jis mane dažnai erzindavo ir provokuodavo, kad aš kartais galvojau, kad jis šėtono apsėstas. Ir vieną dieną ėjau į Biblijos studijas ir mes skaitėme šitą eilutę. Tada supratau, kad aš negalėsiu jo pakeisti. Man reikia jį atiduoti Dievui. Dievas jame pradėjo savo darbą, jis tedirba su juo ir toliau. – Ir po gana trumpo laiko, jis labai pasikeitė į gerą pusę ir iki šiol jis myli Dievą.

Dievas veikia manyje ir tavyje, jei esi jo vaikas. Veikdamas mumyse, keisdamas mus, jis turi prieš akis galutinį tikslą: tai yra Jėzaus Kristaus atėjimo dieną. Tai ta diena, kada Jėzus ateis pasiimti savo bažnyčios. Tuo metu dar nebus didžiojo žmonijos teismo. Jis tik ateis pas savo nuotaką, savo kūną – bažnyčią. Dar prieš pasaulio pabaigą jo bažnyčia pasieks savo tikslą. Ji bus paimta, apdovanota nauju kūnu, suvienyta su bažnyčios Galva – Jėzumi Kristumi amžinybei.

Dievo veikimas tęsis iki tos dienos. Ir todėl Paulius įsitikinęs, kad Dievas ir toliau keis žmones bei veiks Filipiečių bendruomenėje. Todėl jis rašo:

Fil 1,7          Šitaip manyti apie jus visus teisinga [Aš privaliau taip manyti], nes aš turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant kalėjime, tiek ginant ir stiprinant Evangeliją, visi tebesate man duotos malonės dalininkai.

Būdamas kalėjime Paulius toliau skelbė Evangeliją. Tai buvo jo tarnystė. Dėl jos jis kovojo iki pat mirties.

Jis nebuvo kalėjime dėl nusikaltimo, bet už Evangelijos skelbimą.

Ir tai Filipiečiai suprato! Jie nepasišalino nuo Pauliaus, bet palaikė jį. Savo širdimi jie dalyvavo jo gyvenime. Jie meldėsi už jį. Jie aukojo pinigus jam ir siuntė savo bendruomenės vadovą pas jį. Tokiu būdu jie tapo Pauliaus dalininkai. Bet ne kentėjimų dalininkai, o malonės. Pauliaus akimis tai buvo: Malonė!

Šiuo laišku Filipiečiams jis norėjo pasakyti: „Klausykite, man viskas gerai. Negalvokite apie mane, bet apie Evangeliją! Svarbiausiai, kad jai būtų gerai. Ir aš džiaugiuosi, kad jūs prisidedate jos labui. Ačiū jums! Todėl aš dar karščiau jus myliu. Nepamirškite, kad tai yra malonė, kad jūs kartu su manimi galite visa tai patirti! Džiaukitės tuo!“

Man patinka, kaip Paulius žiūrėjo į tarnaujančius krikščionis. Ir tai yra rimtas klausimas man: Kaip aš žiūriu į krikščionis, kurie Dievui tarnauja? Ar irgi dėkoju už juos? Ar vertinu, kad jie tarnauja, kad Evangelija būtų paskelbta. Ar turiu jiems padrąsinančių žodžių? Gal mums visiems reikėtų atsakyti į tuos klausimus.

Tarnautojai netobuli. Ar mes tikime, kad Dievas juose savo darbą užbaigs iki galo? Laiminkime juos ir melskimės už juos!

Tuose dalykuose man pačiam reikia augti.

Ruošiant pamokslą klausiau savęs: Ką Paulius mums Kauno LKB parašytų? Ar jis būtų dėkingas Dievui už mus? Ar mes tarnaujame Dievui su užsidegimu? Ar mes prisidedame kuo nors prie Gerosios Naujienos skleidimo? Ar jis galėtų pasakyti: Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos?

Aš manau, šį sakinį Paulius galėtų parašyti ir mūsų bažnyčiai. Mes juk sekame Jėzumi. Mes skelbiame Evangeliją. Mes palaikome ir aukojame dėl Gerosios Naujienos skelbimo (pvz. Indijoje). Mes organizuojame evangelizaciją.

Ar to užtenka? Ar Paulius sakytų: „Šaunuoliai! Aš galiu tik dėkoti už jus? Meldžiu, kad jūs išlaikytumėte savo dvasinį lygį.“ Ne! Yra vienas dalykas, kuris turėtų nenustoti augti. Ir tikriausiai niekada negalėsime pasakyti, kad jau to turime pakankamai: tai meilė!

Aš manau, kad Paulius mums parašytų dar ir šias eilutes:

2. Melskitės, kad meilė augtų! (Fil 1,9-11)

Fil 1,9-11 ⁹ Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu, ¹⁰ kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, ¹¹ pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei.

Toks yra Pauliaus tikslas: Kad mes būtume tyri, be priekaišto ir pilni teisumo vaisių! O tai pasieksime tik, jei augsime meilėje!

Graikų kalboje parašyta „Meldžiu, kad jūsų meilė augtų, kad ji nuolat lietųsi per kraštus!“ Po pamaldų geriame kavą. Ir beveik visada kažkas netyčia prilieja kavos. Tai matosi ant stalo arba ant grindų; kartais netgi matosi pėdsakai! Ji tada kvepia visur! –

Paulius taip pat naudojo šitą palyginimą ir sakė: „Mūsų meilei reikia augti! Taip stipriai augti, kad mes ne tik patys būtume pilni meilės, bet kad ji lietųsi per kraštus! Kad mes tyčia ar netyčia išlietume meilę čia ir ten, ir po mūsų liktų meilės pėdsakai ir meilės aromatas! Taip mums reikia gyventi! Būkime išlaidūs meilės ir nenustokime prašyti jos vis daugiau. Meilė yra nesibaigianti srovė ir jai reikia leisti tekėti!“

Aš labai mėgstu pusiausvyrą. Arba kitaip tariant: Aš bijau perdėjimo! Bet Biblija ragina neriboti meilės ir nesakyti: Jau užtenka! Pakaks! Ji netgi ragina perdėti mylėti; išlaidžiai su ja gyventi!

Paulius matė Filipiečių bendruomenėje meilės stygių. Jis labai džiaugėsi šia bendruomene, bet norėjo, kad ji toliau augtų ir nesustotų augti būtent meilėje. Jiems reikėjo ir toliau tobulėti.

Taip pat jis ir mus per šį laišką ragina toliau augti tikėjime ir meilėje! Šiose srityse ribų nėra!

Romiečiams Paulius rašė:

Rom 13,8 ⁸ Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą.

Bet kaip mes galime auginti meilę?

Remiantis Pauliaus žodžiais: pažinimu ir visokeriopu išmanymu!

Yra toks posakis: Meilė akla! Ir, beje, dažnai taip yra. Tokia meilė, kuri galvoja tik apie save, užmerkia savo akis problemoms ir kitiems nemalonumams. Nes ji nori būti „netrikdoma“. Tokia meilė yra be pažinimo ir išmanymo.  – O dieviška meilė kitokia! Kristaus meilė atmerkia akis ir nori kitam padėti, sustiprinti. Todėl meilei reikia „pažinimo“ ir „išmanymo“; atidaus žvilgsnio – pamatyti žmogų ir atskirti problemų šaknis nuo problemų vaisių, ir tada (kaip įmanoma) jam padėti. Tai tikra meilė!

Taigi, Paulius meldėsi, kad Filipiečiuose dieviška meilė augtų pažinimu ir išmanymu, kad jie sugebėtų teisingai įvertinti situaciją, ir per tai išmoktų atskirti antraeilius dalykus nuo esminių.

Fil 1,10b     Kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną.

Paulius turi aiškų galutinį tikslą: Kristaus dieną. Tai yra ta diena, kada Jėzus paims savo bažnyčią pas save. Jis nekantriai laukė tos dienos. Ir ne tik stengėsi pats taip gyventi, kad būtų pasiruošęs, bet ir mėgino daryti viską, kas įmanoma, kad ir kiti būtų pasiruošę.

Tik jis buvo kalinys. Ką jis galėjo daryti? Melstis ir drąsinti kitus dieviška meile.

Nes jis žinojo, jei žmogus myli ta dieviška meile, jis sugebės įvykdyti svarbiausius dalykus. Tiems dalykams skirti dėmesį, pinigų ir laikas. Ir tai bus toks gyvenimo būdas, kad mes būsime pasiruošę Jėzaus atėjimui.

Mes tada ne tik būsime pasiruošę, bet ir pilni vaisių. Tai bus vaisiai, kuriuos mes nešime per Jėzų Kristų. Jis įgalins mus duoti vaisių. Tokiu savo gyvenimu džiuginsime ir šlovinsime Dievą.

Tai yra mūsų pašaukimas!

Ar mes meldžiamės kaip Paulius? Ar mes trokštame augti meilėje? Ar mes laukiame Kristaus Jėzaus dienos?

Naujame Testamente ši diena yra pati svarbiausia. Visos mintys ir darbai yra nukreipti būtent į ją. Tai bažnyčios finišas. Ar tai turi įtaką į mūsų elgesį?

Jėzus ateis! Tai faktas! Ir bažnyčios užduotis yra, kad ji tada, kai jis ateis, būtų tyra ir be priekaišto. Bet kadangi mes nežinome, kada Jėzus ateis, mums reikia jau šiandien būti pasiruošusiems.

Aš linkiu mums išmokti iš Pauliaus šių dviejų dalykų:

1. Dėkoti Dievui už krikščionis, kurie tarnauja Dievui ir bažnyčiai; kurie tarnauja, kad Evangelija būtų paskelbta; kurie gyvena su Dievu. Iš tikrųjų gerai yra ne tik Dievui tai pasakyti, bet ir jiems patiems ir tokiu būdu padrąsinti juos eiti tuo keliu su tikėjimu, kad Dievas savo pradėtą darbą užbaigs.

2. O antras dalykas, kurį linkiu mums išmokti, tai melstis, kad mūsų meilė mumyse augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu! Ir tokiu būdu būkime pasiruošę Jėzaus atėjimui.

Pamokslininkas: Eduardas Gossas

Ramybė šiandien nebepopuliari. Televizorius mus ragina nepraleisti nė vienos laidos; kompiuteris kviečia pasinerti į beribį internetą ir ten praleisti kuo daugiau valandų. Visur skubame. Visur siūlomos galimybės gerai praleisti laisvalaikį. Ir kadangi mūsų laisvalaikis labai ribotas, mes bandome jį kuo efektyviau praleisti. Mes stengiamės išnaudoti kiekvieną minutę ir įpuolame į laisvalaikio stresą.

Visur skamba muzika. Įėjus į bet kokią parduotuvę visur skamba įrašas ar foninė muzika.

Stovyklavietėje

Ir jeigu neskamba, tada nešiojame „Mp3-plejerį“ su savo mėgstama muzika. Ramybė – nepopuliari, nes nebevertinama. Tylėti – nuobodu. Tyla neduoda gero (kaip amerikiečiai sako) „wow“ – jausmo. Žmonės šiandien sako: „Tylėti ir miegoti aš galėsiu ir po mirties! Šiandien reikia išgyvenimų, įvykių, greičio ir garso!“

Ir toks gyvenimo būdas turi pasekmes. Nerimas žmonėse auga. Kai mes visada judame, nebemokame nurimti, tyloje atsisėsti ir apmąstyti. Nebegalvojame apie savo gyvenimą ir gyvenimo prasmę. Mes nebemokame giliai mąstyti. Šiandien madinga teisingus atsakymus ir patarimus gauti iš karto; be pastangų, iš interneto.

Pavojus labai greitai paruošti pamokslą

Bet kas iš to? Jeigu taip padaryčiau, aš pats negalėčiau įsisavinti savo pamokslo ir kaipgi klausytojas tai galėtų padaryti per 30 minučių?

Mes visi turime dalį širdyje, kuri trokšta būti pripildyta.

Bet kiekvienas žmogus turi širdyje tokią dalį, kuri trokšta būti pripildyta. Ta dalis mums signalizuoja nerimą – kaip lemputė mašinoje, kuri rodo, kad bakas tuščias. – Ir šita lemputė mūsų širdyje mirksi.

Ir tai mums trukdo ir nervina. Ir mes pradedame įvairiausiais būdais tą dalį pripildyti, kad ji nusiramintų.

Vieni bando gyventi sąžiningai ir stengtis būti gerais žmonėmis, darbuotojais, vadovais, o namuose tėvais. Ir galbūt tai kuriam laikui suveikia. Bet po kiek laiko nerimas vėl atsinaujina ir lemputė vėl užsidega. Nes pamatai savo trūkumus ir netobulumą. O be to juk ne viskas nuo mūsų priklauso.

Kiti žmonės elgiasi atvirkščiai. Jie net nenori pamatyti mirksinčios savo širdies lemputės. O jeigu pamato, ignoruoja ją. Tai gerai veikia su alkoholiu ir narkotiku. Jų neblaivumas auga. Bet tai nepripildo tos tuščios vietos širdyje.

Dar kiti bando širdį nuraminti sportuodami, arba kitais būdais: muzika, kompiuteriniais žaidimais, dar daugiau dirbdami arba net padėdami kitiems. Ir kol jie yra pasinėrę į tą veiklą, jiems geras jausmas, nes negalvoja apie save, bet po to vėl pamato, kad jų širdies lemputė neužgeso.

Ką reikia daryti, kad degalų lemputė nebedegtų ir mums leistų toliau ramiai važiuoti?

-         Nereikia keisti tepalų.

-         Nereikia užsisegti diržų.

-         Nereikia tikrinti padangų.

Bet reikia važiuoti į degalinę ir pripilti baką degalų!!!

1. 1. Ateik pas Jėzų!

Mano mašinos instrukcijoje parašyta: „Kai užsidega degalų lemputė, tuojau važiuokite į artimiausią degalinę ir pripildykite baką degalų! Po to lemputė nebeturėtų degti.“

Aš galiu iš patirties pasakyti, kad tai iš tikrųjų veikia! Jei darau tai, kas parašyta instrukcijoje, lemputė užgęsta ir aš galiu ramiai važiuoti.

Dievas yra žmogaus instruktorius. Jis parašė serviso knygelę, kur parašyta, ką daryti, kai mūsų širdies lemputė pradeda mirksėti.

Gal atverskime instrukciją ir pažiūrėkime kas ten parašyta. Jėzus čia sako:

Mt 11,28        Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Jėzus kviečia ateiti pas Jį. Jis pažada mus atgaivinti, mums duoti ramybę; vidinę ramybę; tokią ramybę, kurios niekas kitas negali duoti. Jis sako, kad Jis pats pripildys mūsų širdis ir išlaisvins mus nuo pastangų patiems kažką daryti! Kad pajustume pilną pasitenkinimą mums reikia eiti pas Jėzų!

Pas Jėzų gali ateiti visi; visi, kurie vargsta ir yra prislėgti. Jėzus – tas teisingas adresas, į kurį mes galime kreiptis. Jis tas vienintelis asmuo, kuris mus gali atgaivinti. Jėzus kviečia ateiti visus, nesvarbu, ar esi krikščionis ar ne.

Gal esi pavargęs; išsisėmęs; nusiplūkęs nuo darbo – tada ateik pas Jėzų. O gal esi pavargęs nuo rutinos? Gal neši ant pečių sunkią naštą ir ieškojai kaip atsikratyti nuo jos – ateik pas Jėzų!

Arba gal tarnauji Dievui ir daug darai ir tau reikia atgaivos? Ateik pas Jį.

Kartais galima pavargti ir nuo nieko nedarymo. Jėzus kviečia ir tokius žmones.

Aurelijus Augustinas vieną kartą pasakė: „Dievas mus sukūrė su širdimis, kurios nenurimsta, kol mes nerandame ramybės Jėzuje!“

Mūsų sielos trokšta ramybės ir atgaivos. Dabar aš nekalbu apie poilsį po darbo arba atostogas. Bet kiekvienai sielai reikia Dievo ramybės.

To nerasi pasaulyje. Jos nelaimėsi loterijoje. Jos negalime užsidirbti. Ji yra dovana. Ją galime gauti tik iš Jėzaus.

Mums reikia visų pirma žiūrėti į savo širdį, ar turime ramybę.

Kai kreipiesi į Jėzų ir bendrauji su Juo, Jis apdovanos tave dangiškąja ramybe. Tai yra toks geras jausmas žinoti, kad tarp tavęs ir Dievo viskas tvarkoj; kad tu ir Dievas esate mažų mažiausiai partneriai.

Ateiti pas Jėzų reiškia: su nuolankia širdimi pripažinti, kad esu nusidėjėlis, labai ribotas ir klystantis, ir pripažinti savo priklausomybę nuo Jėzaus. Tai vienintelė gera priklausomybė! Jis Kūrėjas, o aš kūrinys. Jis Mokytojas, o aš mokinys. Aš negaliu, bet Jėzus gali.

Tada mums galioja Jėzaus pažadas: Aš jus atgaivinsiu!

Iš graikų kalbos žodį „atgaiva“ galima išversti ir taip: Duoti ramybę, ilsėtis, atsipalaiduoti, nusiraminti, nurimti, susitaikyti, pertrauka, atpalaiduoti įtemptas virves.

Taigi galime pasakyti: Ateikime pas Jėzų, ir jam atiduokime visas savo naštas ir Jis išlaisvins mus ir atgaivins. – Aš tikras, kad tai ir bus!

2. Imkite ant savo pačių Jėzaus jungą!

O kaip tada suprasti šias eilutes?

Mt 11,29        Imkite ant savo pečių mano jungą.

Mt 11,30        Mano jungas švelnus, mano našta lengva.

Ką tik sakėme, kad būdami prislėgti galime Jėzui atiduoti savo naštas, o dabar Jėzus sako: imkite ant savo pečių mano jungą. –Ar tai reiškia, kad atidavę savo naštas Jėzui, iš Jo gauname kitas?

Taip. Bet tai nėra našta, kuri apsunkina. Tai yra Jėzaus našta, kuri, pasak Jo, yra lengva.

Pabandysiu tai paaiškinti:

Kai Jėzus pasakė šiuos žodžius, Jis turėjo prieš akis du į vieną jungą įkinkytus jaučius. Kai nori, kad jaunas jautis apsiprastų ir išmoktų dirbti, reikia paimti seną, jau patyrusį ir jauną jautį. Abu įkinkomi į vieną jungą ir pradeda dirbti kartu. Praeina nemažai laiko, kol tas jaunas jautis pripranta ir supranta, kada reikia sukti į dešinę, kada į kairę, kada eiti pirmyn ir kada sustoti. Tas jaunas jautis beveik neneša naštos, o daugiau tas senas. Jam reikia tik pasiduoti, eiti kartu, priprasti ir mokytis iš seno jaučio.

Jėzus pats yra tas stiprusis ir patyręs asmuo šalia mūsų. Jis žada mums padėti priprasti prie naujojo gyvenimo. Jis pats neša mūsų naštas. Todėl jis ir sako: „Mano našta lengva, mano jungas švelnus.“

Mūsų Viešpats yra geras Viešpats. Jis viešpatauja ne taip kaip kiti viešpačiai. Jis myli mus ir linki mums iš tikrųjų pačio geriausio.

Jis mus ne tik pakviečia ateiti pas save, bet ir leidžiasi pakinkomas su mumis. Jis kviečia mus pas save ir ragina sekti Juo. Tapti Jo mokiniais. Įkinkyti kartu su Juo ir tarnauti Dievo karalystei.

Per vestuves jaunieji duoda vienas kitam įžadus mylėti ir gerbti vienas kitą, kartu eiti per sunkumus ir ligas. Bet yra vienas svarbus bet. Bet tai yra įmanoma tik su Dievo pagalba. Nes mums patiems tai yra per sunku. Mums labai reikia Jėzaus pagalbos. Tad įsikinkykime į santuokos jungą kartu su Jėzumi!

1. 3. Mokykis iš Jėzaus!

Yra verta sekti Jėzumi. Nes jis sako:

Mt 11,29        Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mūsų Viešpats Jėzus yra romios ir nuolankios širdies. Jis linki tau gero. Ir būtent tai mums reikia mokytis iš jo. Romumas yra ne tik elgsena, kaip reikia elgtis su žmonėmis, bet tai yra vidinė nuostata, draugiškumas ir geranoriškumas Dievui, ir ši nuostata labai įtakoja paskui ir mūsų elgesį.

Mums reikia išmokti būti paklusniems Dievui ir daugiau žiūrėti į Jį. Daugiau Jį suprasti ir pažinti. Tai procesas. Mokytojas Jėzus mus visus kviečia į savo mokyklą. Tapkime Jo mokiniais!

Raštas sako, kad pats Jėzus išmoko būti nuolankus:

Mt 20,28 Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.

Jis pilnai atidavė save ir buvo klusnus iki kryžiaus mirties.

Hebr 5,7-9 ⁷ Savo žemiško gyvenimo dienomis, garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus bei maldavimus tam, kuris galėjo jį išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės. ⁸ Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ⁹ ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi,

Toks mūsų Jėzus. Kai Jis mus kviečia sekti Juo, Jis neiškelia mums per didelių reikalavimų, bet veda mus taip, kad nepervargtume:

Iz 40,31 bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.

Todėl pirmiausiai nusižeminę ateikime pas Jėzų. Jis atleis visas mūsų nuodėmes ir atgaivins mus. Jis pripildys mūsų tuščią vietą širdyse ir mes turėsime naujų jėgų.

Bet jeigu norime dar daugiau patirti, jeigu norime gauti atgaivą sieloms, tada reikia pradėti sekti Jėzumi ir priimti Jo jungą ant savo pečių ir mokytės iš Jo. Neišsigąskime, jo jungas švelnus, jo našta lengva, nes Jėzus romus ir nuolankios širdies Viešpats, kuris ves mus geriausiu keliu!

Yra vienintelė priklausomybė, kuri mus išlaisvina: tai priklausomybė nuo Jėzaus!

Tapdamas Jėzaus mokiniu, ne tik patirsi išsilaisvinimą iš nuodėmių naštos, bet ir tapsi Dievo bendradarbiu. Jis naudos tave šioje žemėje Dievo karalystės plėtimui. Tai kitoks gyvenimas; artimesnis bendravimas su Dievu, kuris tau veda į laisvę ir į pilnatvę.

Ne pamirškime kad Jėzus čia kviečia padaryti du žingsnius:

Pirmas Jėzaus kvietimas yra: Ateik pas mane, aš nuimsiu tavo nuodėmių naštą ir duosiu tau ramybę.

Antras Jėzaus kvietimas yra: Ateik į mano mokyklą ir mokykis iš manęs! Ir tu tapsi mano bendradarbiu ir pamatysi, ką aš galiu per tave praplėsti savo karalystę. Be to rasi sielos atgaivą ir patirsi absoliutus pasitenkinimo jausmą.

Kur tu dabar stovi? Ar buvai jau pas Jėzų? Ar atidavei jam savo naštą? Jeigu ne, tada ateik pas Jėzų, jis tave atgaivins.

Gal tu jau buvai pas Jį. Tavo nuodėmės jau atleistos. Tada labai pakviečiu tave ateiti į Jėzaus mokyklą ir tapti jo mokiniu. Imk Jėzaus jungą ant savo pečių ir mokykis iš Jo. Ir tu pamatysi, kad tai veda į gilesnį, artimesnį bendravimą su Dievu. Tada tu stebėsiesi ką Dievas per tave padarys.

Dar kartą perskaitysiu šias eilutes:

Mt 11,28-30 ²⁸ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! ²⁹ Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. ³⁰ Mano jungas švelnus, mano našta lengva.

Amen.