Posts Tagged “Jėzus”

Ar Jėzus ras pas mus vietos? (2008-12-25)

Ar Jėzus ras pas mus vietos? (2008-12-25)

Kalėdinis pamokslas Lk 2,7

Kaip sunku tai būtų pripažinti, niekada nemokėjau gerai žaisti futbolą. Aš nesu greitas. Kai visi eidavo spardyti kamuolį, ir aš eidavau su jais. Nors futbolas manęs visai nedomino, tiesiog norėjau žaisti su kitais. Bet kartais išgirsdavau žodžius: Tau čia nėra vietos!

Iš tikrųjų liūdna girdėti tokius žodžius. Kartais būdavau tas paskutinis, kurio nei vienai, nei kitai komandai nereikėjo.

Gal ir jūs esate kada nors girdėjęs šiuos žodžius: Pas mus nėra tau vietos“. Gal tai buvo kita situacija. Tai liūdniausi žodžiai žemėje. Tie žodžiai labai stipriai sužeidžia širdį.

Kalbant apie futbolą – visada žinojau, kad aš ne pats geriausias futbolininkas, bet man vis tiek buvo skaudu, kai jie taip elgdavosi su manimi. Bet man žymiai labiau skauda, kai mano sugebėjimų, kitas nepripažįsta arba tiesiog nenori, kad aš jam padėčiau. Jis žino, kad aš sugebu kai ką padaryti, bet vis dėlto mano pagalbos nenori.

Tai reiškia, kad dabar neeina kalba apie sugebėjimą, bet apie asmenį. Kitas mane atstumia kaip asmenį. – Ir tai daug labiau žeidžia.

Aš manau, kad septinta eilutė Jėzaus gimimo istorijoje daugiau sako nei mes iš pirmo žvilgsnio matome:

Lk 2,7             [Marija] suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Dar net negimusiam Jėzui vietos nebuvo. Užeigos šeimininkas parašė lentelėje: Laisvų vietų nėra!

Ir tai buvo tiesa. Mes skaitome Jėzaus gimimo istoriją, kad daug žmonių buvo atvykę į Betliejų ir todėl tikriausiai nebuvo vietos užeigoje. Tai reiškia, kad kiti svečiai jau buvo užėmę visus kambarius, laisvų vietų nebebuvo.

Ar nėra taip ir mūsų gyvenime? Mūsų gyvenimas taip yra užimtas. Mes juk nesame tušti. Galbūt tavyje gyvena baimė, apie kurią ką tik matėme vaidinime? Baimė dėl sveikatos. Nes vis daugiau atsiranda nepagydomų ligų ir vis daugiau žmonių suserga. Gal mus apima baimė prarasti artimą žmogų? Gal mes bijome, nes jaučiamės bejėgiai ir, rodos, nieko negalime pakeisti. O gal mes baiminamės, kad visgi mūsų svajonės neišsipildys.

Įvairūs rūpesčiai dėl pinigų, darbo, karjeros ar tuščios garbės yra užvaldę mūsų širdis. Todėl mes esame užimti. Prie mūsų širdies durų stovi lentelė su užrašu: „Užimtas!“ Ir tai yra teisybė!

Ir mūsų širdyje tuomet nėra vietos Jėzui! Ir todėl Jėzus, kur jis be eitų, dažnai pamato šią lentelę „Užimtas!“. Bet Jėzus labai gerai žino, kad mes nesame laimingi su savo širdies gyventojais, kurie mūsų širdyje vis daugiau įsišaknija.

Jono Evangelijoje 10,10 Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų!“ Jėzus nori mus išlaisvinti ir todėl Jis vėl ir vėl beldžiasi ir bando įeiti į mūsų gyvenimą.

Jėzus sako: „Aš noriu tau padėti. Aš galiu tau padėti. Prašau, atidaryk man duris! Atverk man savo širdį!“ Šiandien jis bando ateiti ir į tavo gyvenimą.  – Jėzui labai skaudu, jei mes Jį atstumiame.

„Nebuvo vietos užeigoje!“ Dar negimęs Jėzus buvo jau atstumtas. Vienintelė vieta jam: Tvartas! Laikina pastogė! – Taip yra iki šiol. Jėzui nėra vietos mūsų gyvenime. Jam nėra vietos, kai švenčiame su giminaičiais Kalėdas. Kalėdinis verslas klesti ir be Jo. Bet be jo pas mus ateina ir kalėdinis šaltis. – Kartais mes ir be Jėzaus gerai gyvename.

Ir kai Jis prisiartina prie mūsų gyvenimo durų ir beldžia, greitai pakabiname tą pačią lentelę: Užimta!

Mes neturime didelių rūpesčių. Mes viską turime, ko mums reikia. Ir mums nereikia išgelbėjimo ir todėl mums nereikia „Išgelbėtojo“.

Mes vieni gerai tvarkomės. Tik kartais galbūt ne. Kai mus ištinka bėda; pavyzdžiui, kai susergame arba tiesiog kažkas vyksta ne pagal mūsų planą. Ir tokiose situacijose mes Jėzui šiek tiek duodame vietos, suteikiame Jam laikiną pastogę! Ten kažkur mūsų tvarte. Bet tik, kai mes nebežinome ką daryti. Kai niekas mums nebegali padėti, tada Jis mūsų atsarginis ratas. – Kai mūsų gyvenimo padangoje atsiranda skylė, mes iš bagažinės išsitraukiame atsarginį ratą. Tik tada kviečiame Jį. Tik tada pradedame melstis.

Kokią reikšmę mūsų gyvenime turi malda? Kas mums yra malda Jėzui: ar vairas, ar tik atsarginis ratas? Ar pakviečiame Jį tik tada, kai esame bėdoje? Bet mūsų didžiausia bėda yra tame, kad mes Jėzui nesuteikiame buveinės pas mus, bet tik laikiną pastogę tvarte. Bet Jis vertas užimti svarbiausią vietą mano ir tavo gyvenime.

Žinoma, mes visi, kurie esame atvykę į pamaldas, visiškai neatstumiame Jėzaus. Kitaip tada tikriausiai mes neatvažiuotume. Bet ar mes esame tie, kurie priima Jėzų į savo gyvenimą?

Per Kalėdas tiek daug žmonių eina į bažnyčias ir klauso Gerosios žinios, kad Dievo sūnus atėjo į žemę išlaisvinti žmonių iš baimės, nuodėmių, pražūties. – Ir kiek iš jų priima Jį į savo gyvenimą?

Jėzui neužtenka vien mažyčio kampelio už durų, lyg gesintuvui. Kurį mes tik naudojame gaisrui užgesinti. – Ne! Jėzus nenori būti mūsų gesintuvas, bet mūsų gyvenimo šeimininkas.

Anuomet „jiems nebuvo vietos užeigoje“. Tai neturėtų pasikartoti mūsų gyvenime. Taigi leiskime Jam užeiti pas mus. Pakvieskime Jį į vidų. Leisk, kad Jis pripildytų tavo gyvenimą džiaugsmu, ramybe ir meile.

Jėzus pasakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“ (Jn 14,27)

Jėzus nenori suimti tavęs, bet išlaisvinti. Jis ne okupuoja tave, bet paima iš tavęs visas naštas bei nuodėmes.

Tad manau, svarbiausias klausimas per Kalėdas yra: Kas gyvena tavyje? Ar Jėzui yra vietos tavo širdyje ir gyvenime?

Jn 1,11-12 11 Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. 12 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą,

Jėzus tapo žmogumi ir gyveno žemėje, kad išlaisvintų mus. Dievas nori mus visiškai atnaujinti, pakeisti. Jis duoda mums galią tapti kitu žmogumi.

Jei Jėzų įleisime į savo širdį, jis suteiks mums galios iš rūkančio, geriančio, silpno, susinervinusio žmogaus tapti Dievo vaiku. Ir tada tu gali visiškai kitaip pradėti gyventi šiame pasaulyje su Dievo pagalba.

Tai Dievo kalėdinis pasiūlymas. Tai jo dovana: Žmonėms dovanoti kitą naują gyvenimą!

O ką daryti mums? Tik ją paimti; tik priimti Jėzų.

Jn 1,12 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą,

Tikėti reiškia ne tik galvoti, kad Jėzus iš tikrųjų gimė Betliejuje. Aišku, kad tai svarbu žinoti. Bet tikėjimas ne tik žinojimas. Toks tikėjimas neišgelbės. – Tikėti reiškia: Paklusti Jėzui! Pasitikėti Juo! Pasikliauti.

Pasikliauk Jėzumi! Atverk jam savo širdį ir pasitikėk Juo!

Mes nesame išgelbėti, jei tik einame į bažnyčią. Žmogus, kuris gimė vištidėje nėra višta. Žmogus, kuris gimė garaže, nėra automobilis. Ir taip pat žmogus, kuris eina į bažnyčią nėra automatiškai Dievo vaikas. Bet Dievo vaikas tapsi, jei priimsi Jį į savo gyvenimą. Tai yra sprendimas.

Užeigos šeimininko sprendimas buvo užrašytas lentelėje: „Užimta!“ Kaip bus pas tave? Ar Jėzus ras tavyje vietos?

Pamokslininkas: Eduardas Gossas

September 28, 2010 Post Under Pamokslai - Skaityti daugiau

Žmogaus laisvė su Jėzumi – Alimas (2010-05-16)

Žmogaus laisvė su Jėzumi – Alimas (2010-05-16)

This text will be replaced by the flash music player.
Pamokslininkas: Alimas

May 16, 2010 Post Under Jėzus Kristus, Pamokslai - Skaityti daugiau

8KI: Ar Judui būtinai reikėjo išduoti Jėzų, kad būtų įmanomas išganymas?

8AI: Visų pirma įsidėmėkime: išganymo galimybę suteikė ne Judas, bet Jėzus. Viešpaties Jėzaus mirtis buvo būtina, kad žmonės būtų atpirkti. Tik absoliučiai nekaltas, esantis be nuodėmės, turėjo būti nuteistas vietoj nusidėjėlių už jų nuodėmes. Pagal Dievo planą jis paaukotas dėl mūsų nusikaltimų  ir prikeltas mums nuteisinti” (Rom 4,25). Nukryžiavime – nuo pat pradžios iki pabaigos – dalyvavo daug žmonių, žydų ir romėnų: aukštoji Izraelio taryba (Mk 14,64), susirinkusi minia (Jn 19,7; Apd 13,28), Pilotas (Mk 15,15) ir romėnų kareiviai (MK 15,24). Ir Judas dėl savo išdavystės buvo tiesioginis dalyvis. Išdavystė jam buvo ne “Dievo prievolė”, o laisvas apsisprendimas. Kad Viešpats Jėzus iš anksto žinojo, ką Judas padarys (Jn 13,21-30), ir kad net ST apie tai smulkiai pranašaujama (Zach 11,12-13) – Dievo visažinystės ženklas, bet jokios prievartos Judui nebuvo. Iš biblinių tekstų negalima vienaprasmiškai suprasti Judo išdavystės motyvų. Krelingene esančio Parengiamojo centro įkūrėjas H.Kemner’is daro ir tokią prielaidą, esą Judas norėjęs įklampinti Jėzų į šią kritinę situaciją, kad Jėzus pagaliau parodytų Izraeliui savo galybę. Judas negalėjęs net įsivaizduoti, kad Jėzus nuolankiai leisis žudomas. Nors prie Jėzaus mirties tiesiogiai prisidėjo daugybė žmonių, vis dėlto ne jie buvo tikrieji kaltininkai, nes Jėzus mirė už visos žmonijos nuodėmes. Kiekvienas iš mūsų yra prisidėjęs prie Jėzaus mirties, nes “jis sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai dėl mūsų kalčių. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, jo žaizdomis mes buvome išgydyti” (Iz 53,5).

Petras, išsigynęs Jėzaus prieš menką tarnaitę, visiškai sulygintinas su Judu, išdavusiu Jėzų. Tie du vyrai skiriasi iš esmės ne savo nuodėme, bet atgaila. Kadangi Petras savo elgesį apgailėjo (2Kor 7,10: “liūdesys dėl Dievo”) ir atgailavo, jam buvo atleista. Ir Judui būtų buvę atleista, jei būtų kreipęsis ten, kur reikėjo – į Jėzų. Judas negrįžo pas savo Viešpatį, todėl jo poelgis pasmerkiamas: “Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda” (Lk 22,22).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

May 13, 2010 Post Under Jėzus Kristus, Klausimai - Skaityti daugiau

4KI: Ar nebūtų logiškiau, jei Jėzus būtų kentėjęs tik už tas nuodėmes, už kurias žmonės prašė atleidimo, o ne už viso pasaulio nuodėmes?

4AI: Pagal Dievo Įstatymą bausmė už nuodėmę – mirtis (Rom 6,23). Tarkime, kad visoje pasaulio istorijoje Jėzaus Kristaus Evangeliją priėmė tik vienas žmogus, tad Kristaus mirtis būtų ir to vienintelio žmogaus nuodėmės kaina. Autorius pritaria Herman’o Bezzel’io minčiai: Jėzaus meilė buvo tokia didelė, jog jis šį gelbėjimo aktą būtų atlikęs ir už vieną atgailaujantį nusidėjėlį. Antra vertus, Dievo Sūnaus atliktas Išganymo žygis įgauna tokią dimensiją, kad jo pakanka visai žmonijai. Todėl Jonas Krikštytojas galėjo sakyti: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jn 1,29). Dabar kiekvienas, kas nori, gali priimti atleidimą. Ši mintis bus aiškesnė, papasakojus tokį atsitikimą:

Pasiturintis airių žemvaldys jo ūkyje dirbantiems žmonėms kartą pasakė labai originalų pamokslą. Svarbiausiose savo plačių valdų vietose jis liepė pakabinti tokius skelbimus:

“Kitą pirmadienį nuo dešimtos iki dvyliktos būsiu ūkio kontoroje. Tuo metu esu pasirengęs padengti visas savo ūkio darbininkų skolas. Prašom atsinešti neapmokėtas sąskaitas”.

Žmonės visas dienas aptarinėjo tokį neįprastą pasiūlymą. Vieni jį laiko prastu pokštu, kiti įtaria slypint kokį nors kabliuką, nes niekas niekad nieko panašaus nebuvo siūlęs. Išaušta paskirtoji diena. Susirenka būrys žmonių. Tiksliai dešimtą įžengia šeimininkas ir tylėdamas dingsta už savo kabineto durų. Niekas nedrįsta ten įeiti. Atvirkščiai, visi karštai diskutuoja, ar šefo parašas galioja, ir kokie jo motyvai. Pagaliau pusę dvyliktos į kontorą ateina senyva pora. Laikydamas rankoje pluoštelį sąskaitų senukas virpančiu balsu klausia, ar čia apmokamos skolos. Iš jo pasijuokia: “Iki šiol jis dar nieko neapmokėjo!” Kitas: “Dar nė vienas nebandė užeiti, bet jei jis tikrai tai daro, įeikite greičiau ir informuokite mus”. Senukai įsidrąsinę užeina. Jie maloniai pasitinkami, suskaičiuojamos jų skolos ir įteikiamas šeimininko pasirašytas čekis visai sumai. Kai dėkodami jie nori išeiti, šeimininkas taria: “Prašom dar pabūti čia iki 12 valandos, kol užrakinsiu kontorą”. Senukai aiškina, kad už durų laukia daugybė žmonių, norinčių sužinoti, ar pasiūlymas buvo teisybė. Tačiau išgirsta griežtą “ne”: “Jūs patikėjote mano žodžiu, ir tie, už durų, turi padaryti tą patį, jei nori, kad jų skolos būtų padengtos”. Žemvaldžio pasiūlymas galiojo visiems jo žmonėms, ir jo sąskaitoje esančių pinigų užteko apmokėti visoms skoloms. Tačiau skolų atsikratė tik senyva pora, kuri patikėjo jo žodžiu.

(Iš: F.König “Tai apie tave”, (vok. leid.), 127 ps., smarkiai sutrumpinta).

Taip ir Jėzaus mirties užtenka visų žmonių išganymui: “Taigi, kaip vieno žmogaus (Adomo) nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno (Jėzaus) teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų” (Rom 5,18). Kiekvienam galioja pasiūlymas išsigelbėti, todėl apie tai galima paskelbti kiekvienam žmogui. Tačiau išgelbėti bus tik tie, kurie pasikliauja Jėzaus žodžiu ir asmeniškai jį priima.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

April 20, 2010 Post Under Jėzus Kristus, Klausimai - Skaityti daugiau

3KI: Kaip galėjo Jėzus prieš 2000 metų mirti už mūsų nuodėmes, kurias padarėme tik dabar?

3AI: Dievo sudarytas puolusios žmonijos išgelbėjimo planas egzistavo dar iki pasaulio pradžios (Ef 1,4), nes Dievas, suteikdamas laisvę žmonėms, ne tik įkalkuliavo nuopuolį, bet net iš anksto jį numatė. Iš esmės Dievas būtų galėjęs per Viešpatį Jėzų išgelbėti pasaulį tiek iškart po nuopuolio, tiek ir pasaulio istorijos pabaigoje; svarbu, kad tai kada nors įvyksta (Žyd 9,28). Pirmuoju atveju nuodėmių kaina būtų atlyginta iš anksto, antruoju – atgaline data. Taip būna ir komerciniuose sandėriuose: mokama prieš ir po. Dievo išmintis surado “optimalų momentą”. Apie tai rašoma Laiške galatams (4,4): “Bet atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų”. Žmonės, kurie gyveno prieš Jėzaus atėjimą ir kurie paisė tuometinių Dievo nurodymų dėl išganymo, taip pat buvo išgelbėti Golgotos auka, kaip ir tie, kurie gimė po to ir priėmė Evangeliją (Žyd 9,15). Mums jau įvykusio išganymo laiko aspektą išreiškia Rom 5,8: “O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai”.

Abraomo ar Jobo laikais Dievo įsakymų dar nebuvo. Šiedu vyrai elgėsi pagal savo sąžinę ir pasikliovė Dievu. Ir Dievas manė, kad tai teisinga (Rom 4,3). Dovydo laikais Sinajaus įsakymai jau galiojo. Jie buvo teisumo matas Dievo akivaizdoje, o iš nuodėmių žmonės vadavosi aukodami gyvulius. Tačiau aukojamieji gyvuliai negalėjo sunaikinti nuodėmės (Žyd 10,4), jie buvo tik užuomina apie būsimą Jėzaus auką. Todėl jis ir vadinamas “Dievo avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmes” (Jn 1,29). Tik per jį buvo visiškai atlyginta kaltė. Tuo būdu nebeliko netikrųjų aukojimų, o mes gauname atleidimą jau įvykusio aukos akto dėka.

April 17, 2010 Post Under Jėzus Kristus, Klausimai - Skaityti daugiau

Pamąstymas apie Lenkijos lėktuvo katastrofą

Kartą važiuojant autostrada man kilo nerami mintis… Keliaujant visą laiką man reikėjo galvoti: „Dėmesio! Pavojus gyvybei!“ Jūs suprantate, šiandien tapo normalu ne mirti lovoje senam, o žūti avarijose, dėl nelaimingų atsitikimų arba mirti nuo širdies infarkto. Anksčiau žmonės mirdavo sulaukę 90 metų. Šiandien taip nebūna. Leidžiantis į oro uostą sudužta lėktuvas – žusta 87 aukščiausi Lenkijos pareigūnai, nuo skardžio nulėkė autobusas – 60 žuvo, gamykloje įvyko sprogimas – vėl žuvo… Autovarijose kasdien masiškai žūsta žmonės. Tik galbūt žiniose to jau per daug nebesureikšmina… Kas kelis dešimtmečius kyla karas. Kas 50 m. – pasaulinis karas… Tikrai esame apsupti pavojų!

Apie tai mąstydamas prieinu išvados: „Mes tikrai nebeturime galimybės patogiai mirti lovoje“. Įsivaizduokite, kad šiandien dešimtą valandą vakaro įvyks avarija –  jūs žūsite. Juk, taip galėtų atsitikti, ar ne? Kur tada būsite vienuoliktą valandą? Kas bus su jumis? Ar kada nors apie tai esate galvoję?

Manau, vienintelis išsigelbėjimas yra ieškoti Jėzaus. Ieškoti Dievo sūnaus, kuris yra gailestingas ir mirė, kad išpirktų mūsų nuodėmes… Kaip manote kodėl pasaulyje dedasi tokie anksčiau paminėti dalykai? Galbūt pamažu jau veriasi pragaras… ir pildosi Nostradamo pranašystės. Galbūt…

Anonimas

April 14, 2010 Post Under Jėzus Kristus - Skaityti daugiau

11KD: Koks Dievo ir Jėzaus ryšys? Ar tai vienas asmuo, jei ne – kuris iš jų yra aukščiau? Kuriam turime melstis?

Jėzaus ir Dievo ryšys

11AD: Mūsų protui Dievas neaprėpiamas. Jis – virš erdvės, virš laiko ir neištiriamas, todėl jau pirmuoju Dievo įsakymu draudžiama daryti bet kokį jo atvaizdą. “Tačiau Dievas nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis” (Apd 14,17); jis mums apsireiškė. Jis vienas ir kartu trivienis.

1. Dievas yra vienas: Nėra kito Dievo, kaip tik Abraomo, Izoako ir Jokūbo Dievas (Iš 3,6): “Aš esu pirmas, aš – paskutinis, kito dievo be manęs nėra” (Iz 44,6). “Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus jo po manęs. Aš, – aš esu Viešpats, kito be manęs gelbėtojo nėra” (Iz 43,10-11). Todėl Įsakymas liepia: “Neturėk kitų dievų, tik mane vieną” (Iš 20,3). Visų religijų dievai tėra niekai: “Juk visi tautų dievai yra tik stabai” (Ps 96,5); jie – “tuščias vėjas” (Iz 41,29).

2. Dievas yra Trivienis: Dievas yra vienas, bet tuo pat metu veikia trimis asmenimis. Ir tai ne trys skirtingi Dievai, bet – kaip patvirtinama daugelyje Biblijos vietų – Dievo valios, veikimo ir esmės trivienybė. Šis trivienis Dievas įvardijamas trejopa asmenų diferenciacija: Dievas Tėvas – Jėzus Kristus, Dievo Sūnus – Šventoji Dvasia. Aiškiausiai ir ryškiausiai tai atsispindi krikšto įstatyme (Mt 28,19). Niekur Biblijoje nesutiktas pasakymas “trejybė” (lot. trinitas) – yra žmogaus bandymas šią dieviškąją paslaptį išreikšti vienu žodžiu.

Jėzuje Dievas tapo žmogumi: “Žodis tapo kūnu” (Jn 1,14). Dievas tapo matomas, girdimas, apčiuopiamas (1Jn 1,1) ir pasiekiamas tikėjimu (Jn 6,69).

Dievas mums atsiuntė Viešpatį Jėzų, ir Dievas jį paskyrė “permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą” (Rom 3,25). Taigi Jėzaus paskirtis mūsų atžvilgiu ypatinga. Tikėjimas išgelbės mus tik tuomet, jei tikėsime Jėzų. Dėl mūsų jis mirė ant kryžiaus, jis kentėjo už mūsų kaltes, jis mus brangiai atpirko (1Pt 1,18), todėl turime jo šauktis, kad būtume išganyti (Rom 10,13). Per Jėzų eina mūsų kelias pas Tėvą (Jn 14,6), ir turime sakyti, kaip vaikai: “Abba, mylimas tėve” (Rom 8,15). Jėzus yra Dievo Sūnus, jis su Tėvu – viena esybė: “Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10,30), todėl jis galėjo pasakyti: “Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!” (Jn 14,9). Tomas ištaria Prisikėlusiajam: “Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20,28). Jėzaus dieviškumas, jo ir Tėvo esmės tapatumas toliau patvirtinami tais pačiais Jėzaus vardais ir jo darbais: Kūrėjas (Iz 40,28 —> Jn 1,3), Šviesa (Iz 60,19-20 —> Jn 8,12), Ganytojas (Ps 23,1 —> Jn 10,11), Pirmasis ir Paskutinis (Iz 41,4 —> Apr 1,17), Atleidžiantis nuodėmes (Jer 31,34 —> Mk 2,5), Angelų sukūrėjas (Ps 148,5 —> Kol 1,16), Angelų šlovinamas (Ps 148,2 —> Žyd 1,6). Jėzaus tapatybė su Tėvu pabrėžiama ir Fil 2,6. Tapdamas žmogumi, jis prisiėmė tarno pavidalą ir buvo visiškai priklausomas nuo Tėvo bei jam paklusnus. Taip Jėzui tapus žmogumi, išryškėja Tėvo ir Sūnaus rangų skirtumas: kaip vyras yra žmonos galva, taip ir Kristaus galva – Dievas (1Kor 11,3). Tačiau dabar Viešpats Jėzus sėdi Dievo dešinėje ir yra jo esmės gyvavaizdis (Žyd 1,3); Tėvas davė Sūnui visą valdžią danguje ir žemėje (Mt 28,18) ir paskyrė jam teisti pasaulį (Jn 5,22), nes visa paklojo po jo kojomis (1Kor 15,27). Ir galiausiai pasakyta: “Kai jam (Jėzui) bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame” (1Kor 15,28).

Šventoji Dvasia – taip pat dieviškas asmuo, tačiau jos funkcijos kitokios negu Dievo Sūnaus. Ji – mūsų guodėja (Jn 14,26) ir užtarėja, ji mums atskleidžia Biblijos tiesą (Jn 14,17). Atstovaudama mums, mūsų kreipimąsi į Dievą ji paverčia tikrąja malda (Rom 8,26), ir be jos mes apskritai nepažintume Jėzaus – mūsų Išganytojo ir mūsų Viešpaties (1Kor 12,3b).

Malda: Jėzus išmokė savo mokinius, o per juos – ir mus melstis Tėvui (Mt 6,9-13), ir kai apaštalas Jonas, išsigandęs angelo galybės, puola kniūpsčias, norėdamas jį pagarbinti, Dievo pasiuntinys ryžtingai atremia: “Juk ir aš esu tarnas, kaip tu… Dievą garbink!” (Apr 22,9). Vadinasi, melstis Jėzui Kristui ne tik galima, bet – nuo jo atėjimo į šį pasaulį – ir privalu. Jis pats sakė savo mokiniams: “Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu” (Jn 16,24), ir “Ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu” (Jn 14,14). Laiške kolosiečiams 3,17 nusakoma, kaip mes turime kalbėti ir elgtis, o tuo pačiu, kaip melstis Kristui: “Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui”. Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (1Tim 2,5), ir todėl melsdamiesi turime kreiptis į jį. Pirmasis kankinys Steponas yra pavyzdys “vyro, kupino Šventosios Dvasios” (Apd 7,55). Ir jo malda Kristui yra pavyzdys mums: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!” (Apd 7,58). Viešpačiui Jėzui buvo meldžiamasi kaip Dievui ir tuo metu, kai jis buvo žemėje, ir jis tai laikė normaliu dalyku: raupsuotasis (Mt 8,2), išgydytas aklagimis (Jn 9,38) ir mokiniai (Mt 14,33) puolė prieš jį kniūpsti. Pagal Bibliją tai aukščiausia pagarbos ir nuolankumo išraiška. Tačiau apie tai, kad būtų meldžiamasi Šventajai Dvasiai (antai, M.Liuterio giesmėje sakoma: “Meldžiame iš Šventosios Dvasios tikrojo tikėjimo”), Biblijoje jokios nuorodos neaptinkame.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

March 18, 2010 Post Under Klausimai - Skaityti daugiau

10KD: Ar Jėzus tikrai gyveno? Ar jis Dievo Sūnus?

10AD: Žinia apie Jėzaus atėjimą į šį pasaulį yra viena iš nuostabiausių pranašysčių. ST smulkiai išpranašauta apie jo gimimo vietą Betliejų (Mch 5,1 —> Lk 2,4), jo kilmės liniją (2Sam 7,16 —> Mt 1,1-17), apie buvimą tuo pat metu Dievo (Ps 2,7; 2Sam 7,14 —> Žyd 1,5) ir žmogaus sūnumi (Dan 7,13 —> Lk 21,27), jo veiklą (Iz 42,7 —> Jn 9), jo atsiuntimo priežastis (Iz 53,4-5 – Mk 10,45), apie tai, kaip jis buvo išduotas už 30 sidabrinių (Zch 11,12 —> Mt 26,15), apie jo kančią ir mirtį ant kryžiaus (Ps 22 —> Lk 24,26) bei apie jo prisikėlimą (Oz 6,2 —> Lk 24,46). Kadangi tarp paskiausios ST knygos ir Naujojo Testamento laikų yra įspūdingas 400 metų tarpsnis, išsipildžiusios pranašystės apie Kristų – itin svarus argumentas atsakant į pateiktąjį klausimą. Kad Jėzus tikrai gyveno, liudija ir nebibliniai šaltiniai, kaip antai, romėnų istorikas Tacitas, imperatoriaus Adriano rūmų didžiūnas Svetonijus, Romos legatas Bitinijoje (Mažoji Azija) Plinijus jaunesnysis ir kiti. Žymus žydų istorikas Juozapas Flavijus, gimęs 37 m. po Kr., rašo:

“Apie tą metą gyveno Jėzus, išmintingas žmogus, jei apskritai jį galima vadinti žmogumi. Juk jis padarė neįtikėtinų darbų ir mokė žmones, kurie džiaugsmingai priimdavo jo tiesą. Taip jis patraukė daug žydų ir pagonių. Jis buvo Kristus. Ir nors Pilotas mūsų tautos kilmingųjų reikalavimu nuteisė jį mirti ant kryžiaus, jo buvę sekėjai liko jam ištikimi. Nes trečiąją dieną jis jiems pasirodė vėl gyvas, taip kaip pranašai Dievo vardu buvo apie jį išpranašavę tą ir tūkstantį kitų nuostabiausių dalykų” (Judėjos senovė, XVIII. 3.3).

Dievas pats patvirtina, kad Jėzus – jo Sūnus (per krikštą: Mt 3,17; per Jėzaus pasikeitimą ant kalno: Mk 9,7), o jam gimus angelai paskelbia, kad gimė Aukščiausiojo Sūnus (Lk 1,32). Viešpats Jėzus Piloto (Mt 26,63-64) ir Kajafo (Lk 22,70) kvočiamas pasisako esąs Dievo Sūnus, tą patį liudija ir kiti įvairiausi Biblijos žmonės:

- Petras: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus” (Mt 16,16).

- Jonas: “Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka” (1Jn 4,15).

- Paulius: “Aš gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų” (Gal 2,20).

- Morta iš Betanijos: “Aš tikiu, kad tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį” (Jn 11,27).

- Natanielis: “Rabi, tu Dievo Sūnus!” (Jn 1,49).

- Romėnų kapitonas nukryžiuojant Jėzų: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!” (Mt 27,54).

- Etiopijos iždo valdytojas: “Aš tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus” (Apd 8,37).

Velnias irgi žino, kad Kristus – Dievo sūnus (Mt 4,3.6), Dievo Sūnumi jį pripažįsta ir demonai (Mt 8,29).

Fariziejai ir aukštieji kunigai (Mk 14,53-65) bei įaudrinta minia (Jn 19,7) labiausiai įtūžo dėl to, kad Jėzus – Dievo Sūnus. Iki šiol žydams ir musulmonams tai – kaip krislas akyje. Bet jei jis būtų buvęs tik “brolis” (Šalom Ben Chorin), “sūnus tarp sūnų” (Zahrnt), geras žmogus arba socialinis reformatorius, – negalėtų būti mūsų Gelbėtojas ir Išganytojas. Jis yra Gelbėtojas ir Išganytojas tik dėl to, kad jis – iš tikrųjų gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16,16).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

March 12, 2010 Post Under Klausimai - Skaityti daugiau

Jėzus – mano uola! (2010-03-07)

Jėzus – mano uola! (2010-03-07)

This text will be replaced by the flash music player.
Pamokslininkas: Zenonas Balčiūnas

March 7, 2010 Post Under Pamokslai - Skaityti daugiau

Nuo abejonės į tikėjimą (2008-03-22)

Nuo abejonės į tikėjimą (2008-03-22)

Yra toks geras filmas „Kūnas – paslaptingasis kapas”. Tame filme parodoma, kas būtų, jeigu Jėzus nebūtų prisikėlęs. Istorija vyksta šiuolaikiniu laikotarpiu. Vienas archeologas Jeruzalėje randa uolą su kapu, o jame lavoną. Visi niuansai rodo, kad tas skeletas galėjo būti Kristaus. Tyrimai išaiškino, kad tas žmogus mirė maždaug 32 metų ir buvo nukryžiuotas ir t.t.

Tai sužinojo katalikų bažnyčia ir nusiuntė savo agentą patikrinti, ar tai tiesa ir jeigu tiesa, tai kažkokiu būdu sunaikinti šią informaciją. Per visą filmą žiūrovas galvoja, kad tai iš tikrųjų Kristaus lavonas ir Jis nėra prisikėlęs. Tik pačioje filmo pabaigoje įvyksta mažas žemės drebėjimas ir pasirodo akmuo, ant kurio parašyta, kad tai kitas žmogus, o ne Jėzus.

Įdomu, kaip įvairūs kunigai elgėsi, sužinoję, kad Kristus neprisikėlė. Vieni visus tuos tyrimus ir net patį kapą norėjo sunaikinti, kad žmonės ir toliau tikėtų, kad Kristus prisikėlė. Kitiems buvo viskas vienodai. O kiti netgi nusižudė, nes jie prarado gyvenimo prasmę.

1. Kas atsitiktų, jei Jėzus nebūtų prisikėlęs?

Kas būtų, jeigu iš tikrųjų Jėzus nebūtų prisikėlęs? Ką mes darytume? Kaip elgtumėmės mes? Ar žinote ką Paulius apie tai rašo?

1Kor 15,14-19          O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. 15 Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. 16 Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. 17 O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. 18 Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. 19 Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.

Jeigu Jėzaus prisikėlimas būtų melas, tai visa krikščionybė būtų didžiausia apgavystė pasaulyje. Tada krikščionys būtų didžiausi kvailiai.

Tada pamokslininkai ir kunigai būtų melagių melagiai ir apgavikai. Tada mes tik veidmainiautume ir būtume melo vergai. Tada Velykų iš tikrųjų nebūtų. Ir jeigu Jėzaus prisikėlimo nebūtų buvęs, bažnyčios pagrindas būtų sprogęs kaip burbulas. Tai būtų tik laiko klausymas, kada viskas sugrius.

Jėzus ne tik prasirodė savo dvylikai mokinių, bet ir kitiems žmonėms. Praėjus keliems metams apaštalas Paulius rašo laišką Korintiečiams ir sako:

1Kor 15,3-8   3 Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; 4 jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai;5 jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. 6 Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. 7 Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. 8 O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man.

Aš manau, kad čia yra paminėta daug liudytojų, kurie dar tuo metu galėjo liudyti, kad tai yra tiesa. Jie patys pamatė Jėzų ir sakė: „Tai tiesa, tai tiesa! Pats mačiau Jį savo akimis! Jėzus prisikėlė!

Vienas teologas parašė knygą su pavadinimu: „Jėzaus misija tęsiasi!“ Žodžiu: Ne Jėzus gyvena toliau, bet Jėzaus mintys, idėjos ir vizija gyvena toliau tik Jo mokinių galvose. – Koks melas!

Pavyzdys: Kasykla

Įsivaizduokite kasykloje labai giliai būtų įsilaužta į vieną šachtą ir keli vyrai joje uždaryti. Vienas vyras rastų gabaliuką kreidos ir nupieštų ant uolos išėjimą. – Ar tai padėtų uždarytiems? – Aišku, kad ne! Tai nebūtų išeitis ar pagalba, bet savęs apgaudinėjimas! Tai niekam nepadėtų! Išeitis būtų, jeigu atsirastų tikras kelias į laisvę!

Jeigu tai būtų melas, taip prisikėlimo melą galėtume palyginti su nupiešta išeitimi. Kaip gerai, kad Paulius čia nepabaigė rašyti bet 20 eilutėje parašė:

1Kor 15,20    20 Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.

Viskas priklauso nuo prisikėlimo

Nuo Jėzaus prisikėlimo priklauso visas krikščioniškas tikėjimas. Tam niekas negali likti abejingas. Nes, jeigu Jėzus iš tikrųjų prisikėlęs ir gyvas; jeigu jis šiandien tarp mūsų, tada tai turi pasekmes mūsų gyvenimui!

Todėl viskas priklauso nuo to, ar ši žinia yra tiesa, ar ne? Svarbiausia žinoti, ką reiškia prisikėlimas!

Kad Jėzus buvo miręs, visiems Jo artimiems žmonėms buvo aišku. Jo draugams, šeimai, mokiniams ir visiems kitiems žmonėms tai buvo aišku. Jėzus nebuvo tariamai miręs arba tik dvasiškai prisikėlęs. Ne! Jis buvo tikrai kūniškai miręs ir tikrai kūniškai prisikėlė.

Būtent todėl mokiniams pradžioje buvo sunku suvokti ir priimti, kad nukryžiuotasis Jėzus prisikėlė.

Jėzus jiems tai daug kartų anksčiau buvo sakęs, bet mokiniai to nesuprato. Kodėl? – Tai buvo neįprastas dalykas. Ar tu kada nors matei ar girdėjai, kad žmogus pats imtų ir prisikeltų iš numirusiųjų? Jie buvo šalia, kai Jėzus prikėlė Lozorių. Bet jį Jėzus prikėlė. O kas prikeltų Jėzų, jei jis numirtų?

Man jau beveik 30 metų ir man nė karto neteko girdėti, kad žmogus imtų ir prisikeltų. Todėl suprantu, jei atsiranda tokios abejonės šiandien.

Tomas abejota

Aš manau, kad Tomas, vienas iš Jėzaus mokinių, apie trejus metus vaikščiojęs su Jėzumi, reprezentuoja šiandienos žmogų. Skaitykime, kaip Tomas reagavo, išgirdęs, kad Jėzus prisikėlė:

Jn 20,24-25   24 Vieno iš Dvylikos ­ Tomo, vadinamo Dvyniu ­ nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. 25 Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“

Suprantama, ar ne? Ta mintis, kad Jėzus gyvas, tokia nelogiška, kad tai reikalauja įrodymų!

Šiandien aš irgi kartais išgirstu tokius žodžius: Jei Dievas iš tikrųjų yra, tada tu Jį man parodyk arba įrodyk man Jo buvimą! Aš tikiu tuo, kuo matau! Jei Dievas yra, kodėl jis leidžia, kad žemėje yra tiek daug kančios, karų, katastrofų ir neteisybės?

Gal ir tu nešiojies savo širdyje kokių nors klausimų ir nuoširdžiai ieškai atsakymo, tada duosiu tau patarimą, kaip galėtum rasti atsakymą. Bet tai veikia tik tada, kai rimtai ir nuoširdžiai to ieškai:

Kreipkis malda į Dievą ir pasakyk Jam, kas ant širdies. Paprašyk Dievo, kad Jis tau kokiu tai būdu apsireikštų. Pradėk ieškoti Dievo ir Jis leisis atrandamas.

Aš įsitikinęs, kad šita Biblijos eilutė yra tiesa:

Jer 29,13-14a           13 Kai manęs ieškosite, rasite mane. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite, 14 rasite mane čia pat, su jumis, ir aš jus sugrąžinsiu į jūsų kraštą, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Ar žinai, kas atsitiko su Tomu? Toliau skaitome:

Jn 20,26-29   26 Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ 27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ 28 Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ 29 Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Mes negyvename Jėzaus gyvenimo laikais. Mes jo negalime savo akimis pamatyti. Todėl būtent mums galioja šie Jėzaus žodžiai: „Palaiminti, kurie tiki nematę! Jau nebebūk netikintis, bet būk tikintis!“

2. Jėzus yra prisikėlęs!

Mes turime privilegiją pažvelgti atgal ir pamatyti, kaip Jėzaus prisikėlimas pakeitė daugelio žmonių gyvenimus. Jėzus suminkštino akmenines širdis, davė vidinę ramybę, gyvenimo prasmę, viltį ir džiaugsmą.

Tai esu patyręs ir aš pats! Jėzus pakeitė mano gyvenimą! Jis man atleido visas mano nuodėmes, kai meldžiausi prieš 17 metų:

Dieve, atleisk mano kaltes. Aš tikiu, kad Tu esi Viešpats ir mirei ant kryžiaus vietoj manęs. Dabar noriu tik gyventi tau ir su tavimi.

Tada aš tapau Dievo vaiku ir žinau, kad Jėzus gyvena manyje. Aš kasdien meldžiuosi, kad Jėzus, gyvenantis manyje, vestų mane. Jis yra gyvas! Jis taip pat gyvas ir mano gyvenime!

Jeigu Jėzus iš tikrųjų prisikėlęs Dievo sūnus, tada tai nėra tiktai istorinis įvykis, bet daug daugiau. Tai įtakoja mūsų šiandieninį gyvenimą. Nuo tada, kai prisikėlė Jėzus, visi žmonės, kurie negyvena su Jėzumi, gyvena pragaištingai. Nuo tada, kai prisikėlė Jėzus, niekas nebegali gyventi vien sau, bet labai labai svarbu susitaikyti su Juo, gyventi su Juo!

Jei Jėzaus prisikėlimas yra tiesa, tuomet Jėzus yra nuodėmės, mirties ir Šėtono nugalėtojas. Jis vienintelis, kuris gali mums duoti patikimas žinias apie Dievą ir Save. Tada aišku, kad jis kelias, tiesa ir gyvenimas ir kad, ateis laikas, kai kiekvienas kelias priklaups priešais Jį.

Fil 2,8-11       8 jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. 9 Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, 10 kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme 11 ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Laimingi tie, kurie dar gyvendami žemėje parklupo prieš Jį ir paprašė Jo atleidimo.

3. Jėzaus mirtis mus išlaisvina iš mirties baimės!

Jėzaus prisikėlimas yra ženklas, kad ir mes vieną dieną būsime prikelti. Tai svarbus faktas, kad nebijotume mirties.

Kad mes tai pilnai suvoktume, reikia aiškiai suprasti, kas iš tikrųjų yra mirtis.

Biblinis mirties apibrėžimas:

Kai skaitome Biblijoje žodį „mirtis“, šis žodis reiškia „atskyrimas, išsiskyrimas“. Tačiau enciklopedijoje parašyta: Mirtis –individo egzistencijos galas.“ Tai ne tiesa.

Biblijoje yra trys mirties rūšys. Taip pat kaip trys gyvenimo formos (tai yra augalo gyvenimas, gyvulio gyvenimas ir žmogaus gyvenimas).

a) fizinė mirtis

Kai žmogus miršta, atsiskiria tai, kas nematoma nuo to, kas matoma, nematerialus kūnas nuo materialaus. Amžinai egzistuojanti siela, kuri yra nematoma ir nemateriali, atsiskiria nuo kūno. Bet žmogus nenustojo egzistuoti. Jo siela nemiršta. Tik klausimas, kur eina žmogaus siela. Kur ji praleis amžinybę. Biblija sako, kad yra tik dvi galimybės: Arba danguje, arba pragare.

Gyvendami šiame pasaulyje mes turime galimybę pasirinkti.

b) Dvasinė mirtis

Biblija kartais kalba apie „dvasinę mirtį“. Tai taip pat atsiskyrimas. Atsiskyrimas nuo Dievo. Dvasiškai miręs esu, jei nebendrauju su Dievu. Jeigu lygintume tai su telefono ryšiu – kai telefono linija su Dievu nenaudojama. Nėra kontakto. Nėra ryšio. Dvasiškai miręs žmogus būna nuo pat gimimo. Ir tik per atgailą galime dvasiškai atgimti.

c) Amžina mirtis

Jeigu ši padėtis nesikeis žemėje ir mirsiu, tada patirsiu trečią mirtį: amžiną mirtį. Jei mes dar būdami žemėje, pradėjome gyventi su Dievu, gyvensime su Juo ir amžinybėje. Jeigu aš gyvenau sau, be Dievo, tada mano siela po mirties bus toje vietoje, kur Dievo nėra, pragare.

Jėzus mirė fiziškai. Jo dvasia atsiskyrė nuo kūno. Jėzus taip pat mirė dvasiškai, nes jis paėmė mūsų nuodėmės ant savęs. Jis pirmą kartą pajuto atsiskirimą nuo jo Tėvo. Todėl jis sušuko ant kryžiaus:

Mt 27,46        46 O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? ­ tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!

Jėzus miręs vietoj manęs ir tavęs ant kryžiaus dėl mūsų nuodėmių, nepaisant to, kad jis nepadarė nė vienos nuodėmės. Ir būtent taip turėjo būti: Tik nenuodėmingas žmogus galėjo išpirkti mūsų kaltę.

Todėl, kad Jėzus pats niekada nepadarė nuodėmės, mirtis negalėjo Jo sulaikyti. Taip, jis kūniškai ir dvasiškai mirė, bet kadangi jis pats nenusidėjo, Šeolas arba pragaras negalėjo Jo ten sulaikyti. Tame ir yra Jėzaus pergalė. Jis yra mirties nugalėtojas. Jis ne tik kūrybos Viešpats, bet ir mirties Nugalėtojas.

Apr 1,18         Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, 18 ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.

Per Jėzaus prisikėlimą Dievas apreiškia, kad Jis priėmė Jėzaus auką ant kryžiaus.

Ir apie tai Jėzaus mokiniai drąsiai skelbė:

Apd 4,33        33 Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa.

Jie tai darė, nepaisant to, kad jau anais laikais žmonės galvodavo, kad jie kvaili. Kodėl?

Kryžiaus mirtis buvo visiškai negarbinga mirtis. Tokia mirtis buvo skirta vergams ir didžiausiems nusikaltėliams. Tai buvo bjauriausia kančia. Žydai galvoja, kad nukryžiuotasis yra Dievo pasmerktas žmogus. Kas skelbia, kad Dievas prikėlė nukryžiuotą žmogų, yra kvailas. Būtent kryžius simbolizavo, kad Jėzus melavo ir nebuvo Dievo sūnus.

Bet jau prieš daug šimtmečių Izaijas pranašavo:

Iz 53,2b-5      Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. 3 Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku. 4 Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. 5 Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

3. Jėzaus prisikėlimas mums nuima mirties baimę

Jėzaus prisikėlimas garantuoja mums, kad mes po mirties toliau gyvensime su Jėzumi danguje. Kadangi Jėzus prisikėlė, mes žinome, kad vieną dieną Jį pamatysime.

Pavyzdys: Austrijos misionierių pora prarado vaiką

Kaip jūs turbūt žinote, šią savaitę aš su dar dviem žmonėm buvome Vokietijoje Kontaktmisijos konferencijoje. Po to vyko tarnautojų susirinkimas. Šįkart aš važiavau be šeimos. Lygiai prieš metus mes su Diana buvome tarnautojų susirinkime ir pusryčiavome su viena misionierių šeima iš Austrijos. Jie turėjo du vaikus. Jų antrasis vaikas vardu Elijas buvo maždaug 2,5 metų ir prastai jautėsi. Tą dieną jis su mama išvažiavo namo, bet kadangi jis jautėsi vis blogiau, jie išvažiavo į ligoninę. Tą naktį Elijas mirė.

Tai mums visiems buvo šokas ir mus labai palietė. Štai šeima, kuri tarnauja Dievui, paliko savo šalį ir tada…

Negali tada sakyti: Po lietaus vėl švies saulė! Viskas bus gerai! – Tuo metu tik paguodžia viltis: Kad jie pamatys savo sūnų danguje. Nes Jėzus prisikėlė!

Ši mintis padeda ištverti ir nugalėti skausmą ir ieškoti Dievo paguodos. Šis žinojimas tave paguos, kai reikės atsisveikinti su mylimais žmonėmis arba kai pats pamatysi savo fizinio gyvenimo pabaigą. Krikščionys yra žmonės, regintys dangų pro debesis! Mes matome toliau ir turime viltį, kuri mus palaiko!

Kas jau dabar šioje žemėje eina Dievo keliu, ieško Dievo ir seka Juo, to kelias veda į dangų! Tai nesumenkina mūsų šiandieninio gyvenimo. Atvirkščiai: Tai suteikia mūsų gyvenimui amžinybės vertę!

4. Jėzaus prisikėlimas įgalina mus gyventi naują gyvenimą!

Jėzaus prisikėlimas įgalina mus jau šiandien gyventi naują gyvenimą! Nes Kristaus prisikėlimo jėga mes galime palikti mūsų seną gyvenimą ir gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą.

Rom 6,4          Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Pavyzdys: nuplėšti seną odą

Vieną kartą bandžiau Lukui kirpti plaukus. Aš nesu specialistas. Nuėjau į kirpyklą ir atidžiai žiūrėjau, kaip kirpėja man kirpo plaukus. Po to paėmiau žirkles ir bandžiau Luką apkirpti. Ir „šnipšt“ įsikirpau į pirštą.

Kai žaizda užgijo, aš nuplėšiau tą odos gabaliuką, nes po juo jau buvo ataugusi nauja oda.

Panašų palyginimą Paulius naudoja, kai jis rašo laiške Hebrajams:

Hebr 12,1b    1 Todėl nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, 2 žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų.

5. Tikėk prisikėlusiu Jėzumi!

Jeigu prisikėlimas yra faktas, tada tai, ką Jėzus pasakė, galioja:

Jn 3,16           Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą..

Tada kryžius yra mano gyvenimo šansas. Tada iš tikrųjų tiesa, kad atgailaudamas prieš kryžių aš galiu gauti nuodėmių atleidimą. Tada tiesa, kad galiu pradėti naują gyvenimą su Jėzumi. Tada iš tiesu turiu galimybę gauti amžinąjį gyvenimą.

Šiukšlių gyventojas

Evangelistinis paraginimas

Jn 11,25-26   Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. 26 Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“

Jei norėtum atsakyti į Jėzaus klausimą „Taip, aš norėčiau“, bet nežinai, kaip tai padaryti. Jeigu tau reikia pagalbos arba dar turi klausimų, tai po pamaldų prieik prie manęs arba prie kito tikinčio žmogaus.

O gal jau gali tvirtai pasakyti Jėzui „Taip“. Tada melskis vienas ar su kuo nors ir Dievas tikrai priims tave į savo šeimą:

Pabaiga:

Yra sena krikščioniška Jėzaus prisikėlimo šventės tradicija. Per prisikėlimo šventę žmonės nesisveikindavo „Laba diena“, bet žodžiais „Kristus prisikėlė!“ ir kiti atsakydavo „Iš tiesų prisikėlė!“

Pamokslą šiais žodžiais ir norėčiau baigti. Jeigu tu taip pat tuo tiki, tai prisijunk prie šio pasisveikinimo: Kristus prisikėlė!

Jis iš tiesų prisikėlė!

Eduardas Gossas

March 6, 2010 Post Under Pamokslai - Skaityti daugiau